Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S →Čiurlionis dailės parodose: Upd. |
S robotas: Automatinis teksto keitimas (-archaišku +archajišku & -archaiškų +archajiškų) |
||
Eilutė 68:
[[1907]]–[[1909]] m. laikotarpis – pats brandžiausias ir produktyviausias Čiurlionio, kaip dailininko, kūryboje. Tapybos darbų piešiniai įgyja aiškesnes, stilizuotas formas. Kūrinių idėja tampa labiau aiškesnė ir susieta su paveikslų turiniu. Pradeda dominuoti pavieniai paveikslai, o tapybos ciklai sutrumpėja iki, paprastai, 4 paveikslų per ciklą. Ciklų struktūra pakinta, ji susiejama su klasikinės muzikos formų struktūros dalimis kaip ''allegro'', ''andante'', ''scherzo'' ir ''finale''. Kas atitinkamai muzikos kūrinyje atitinka temos įvedimą, vystymą, aukščiausią įtampos tašką ir užbaigimą. Taip gimė ciklai sonatos pavadinimu, kaip Saulės, Pavasario, Jūros, Vasaros, Piramidžių, Žvaigždžių sonatos. Kelių šių ciklų Čiurlionis nebaigė ir sunku pasakyti, ar planavo juos, apskritai, praplėsti. Kai kuriems paveikslams Čiurlionis suteikė muzikinius ''preliudo'' ir ''fugos'' (labai trumpi muzikiniai kūriniai) pavadinimus. Toks dailės pobūdis leido kai kuriems tyrinėtojams iškelti mintį, kad Čiurlionis bandė savo paveiksluose pateikti dviejų menų, [[Muzika|muzikos]] ir [[Dailė|dailės]], sintezę.
Čiurlionio darbuose pasireiškia dėmesys tautinei Lietuvos praeities kultūrai ir gimtojo krašto gamtai. Kaip ir muzikoje, taip ir dailėje, menininkas atspirties taškų ieškojo liaudies kūryboje ir kultūroje. Tikriausiai svarbiausias gimtojo krašto įamžinimo darbas yra [[triptikas]] „Raigardas“. Liaudies kūrybos ir praeities lietuvių tautos kultūros pėdsakai atgyja Pasakos teminiuose paveiksluose ir [[Žemaičiai|žemaičių]]
== Svarbiausių dailės darbų antologija ==
| |||