Antoine-Jean Gros: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1804]] m. Salone, Grosas debiutavo su savo paveikslu „''Bonapartas lanko maro namus Jafoje''“. Šis paveikslas pradėjo jo karjerą, kaip sėkmingo dailininko. Jame vaizduojama Bonapartas aplankantis Jafos kareivius, kurie buvo užsikrėtę boboniniu maru. Karo vadas vaizduojamas besikalbantis su vienu iš ligonių, kuris dar nėra apimtas ligos. Iš tiesų, Napoleonas liepė kareiviams nunuodyti sergančius savo kolegasbendražygius, kad būtų išvengta jų grįžimo į Prancūziją, arba atiduoti juos turkams. Sakoma, kad jis net sudeginęs maro namus, siekdamas nuslėpti nelaimės mąstą. Paveikslas yra neoklasikinio stiliaus, nors tokie elementai kaip apšvietimas ir egzotinis dailininko skonis, rodo ateinančio romantizmo idealų pirmtakus.

[[1810]] m. paveikslai ''„Madridas“'' ir ''„Napoleonas prie piramidžių“'' (Versalis) rodo mums, kad Grosą ėmė apleisti įkvėpimas. Taip pat, žymusis paveikslas „''Leitenantas Šarlis Legrandas''“, nutapytas žuvusio kario tėvų prašymu, rodo meistriškai perteiktą peisažąpeizažą ir kario ekipiruotę. Kiti paveikslai, tokie kaip PranciškusPranciškaus I-ojo ir KarolisKarolio V-ojo portretai [[1812]] m. (Luvras), turėjo didelį pasisekimą; bet Šv. Genovaitės kupolo dekoravimas (pradėtas [[1811]] m. ir užbaigtas [[1824]] m.) yra vienintelis vėlesnių metų Groso darbas, kuris vis dar demonstravo dailininko ankstyvąją jėgą ir energiją, o taip pat ir jo įgūdžius. „Liudviko XVIII išvykimas“ (Versalis). „''Madam d’Angoulême laivo pakrovimas (Bordo)''“, esantis Egipto kambaryje Luvre ir pagaliau jo „''Heraklis ir Diomedas''“ eksponuoti [[1835]] m. liudija Groso pastangas (įkvėptas jam senojo mokytojo Ž. L. Davido patarimų) sustabdyti vis labiau augantį Romantizmą, trypusį jo nuostabią reputaciją.