'''Aleksandras Kerenskis''' ({{ru|Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский}}, [[1881]] m. [[gegužės 2]] d. [[Uljanovskas|Simbirske]] – [[1970]] m. [[liepos 11]] d. [[Niujorkas|Niujorke]]) – [[Rusija|Rusijos]] valstybės veikėjas, Rusijos Laikinosios vyriausybės [[ministras pirmininkas]].{{šaltinis|<ref>{{VLE|IX|756||Kerenskij Aleksandr (Aleksandras Kerenskis)}}}}</ref>
== Biografija ==
Gimė gausioje rusų kalbos pedagogo šeimoje. Žymiausiu tėvo – Fiodoro Kerenskio – mokiniu buvo [[Vladimiras Leninas]]. Simbirske Kerenskių ir Uljanovų šeimos palaikė draugiškus santykius. [[1887]] m. F. Kerenskis parašė V. Uljanovui teigiamą charakteristiką, kad pastarasis galėtų įstoti į [[Kazanės universitetas|Kazanės universitetą]]. [[1889]] m. Kerenskių šeima persikraustė į [[Taškentas|Taškentą]], kuriame Aleksandras aukso medaliu baigė gimnaziją ir [[1899]] m. įstojo į [[Sankt Peterburgo universitetas|Sankt Peterburgo universitetą]], kurį [[1904]] m. baigė. Dirbo advokatu. Tuo pat metu įsijungė į kairiosios politinės partijos – socialistų revoliucionierių veiklą. [[1905]] m. pabaigoje sulaikytas, kalintas iki [[1906]] m. balandžio, tačiau nesurinkus įkalčių buvo išsiųstas į Taškentą. [[1906]] m. spalį grįžo į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]]. Kaip gynėjas dalyvavo daugelyje politinių teismų procesų. [[1912]] m. išrinktas į ketvirtąją [[Rusijos imperijos Valstybės Dūma|Rusijos Valstybės dūmą]]. Joje buvo laikomas vienu geriausių kairiųjų pažiūrų [[oratorius|oratoriumi]]. [[1917]] m. Rusijoje įvykus [[Vasario Revoliucija]]i, nuo kovo mėnesio tapo Laikinosios vyriausybės teisingumo, o nuo gegužės mėnesio – karo ir karo laivyno ministru. Nuo 1917 m. [[liepos 21]] d. – Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. 1917 m. rugpjūtį numalšino Rusijos [[generalinis štabas|generalinio štabo]] vado L. Kornilovo maištą. 1917 m. [[rugsėjo 12]] d. A. Kerenskis tapo ir Rusijos kariuomenės vadu, o [[rugsėjo 13]] d. paskelbė Rusiją respublika. Nesipriešino, kai [[lapkričio 7]] d. [[bolševikas|bolševikai]] įvykdė [[Spalio revoliucija|Spalio perversmą]], po kurio, nesėkmingai su generolo P. Krasnovo vadovaujamomis pajėgomis, bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą. [[1918]] m. sausio pradžioje nesėkmingai bandė pasisakyti [[Visos Rusijos Steigiamasis susirinkimas|Rusijos Steigiamajame susirinkime]]. Netrukus išvyko į [[Suomija|Suomiją]], tų pačių metų liepą apsigyveno [[Paryžius|Paryžiuje]]. Dirbo rusų emigrantų laikraščio redaktoriumi, dalyvavo politinėje veikloje. [[1940]] m. [[Trečiasis Reichas|Vokietijai]] užėmus [[Prancūzija|Prancūziją]], emigravo į [[JAV]]. Dėstė [[Stanfordo universitetas|Stanfordo universitete]]. Parašė atsiminimus, parengė daug dokumentų publikacijų. Mirė 1970 m. liepos 11 d. Niujorke. Palaidotas [[Londonas|Londono]] kapinėse.
