Albert Camus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Visgi pats A. Kamiu teigė neatstovaujantis jokios mokyklos ar ideologijos, jis netgi neigė savo tapatumą su egzistencializmu bei yra sakęs  – „Aš netikiu Dievu ir nesu [[ateistas]]“.

Gimė darbininkų šeimoje Mondovio kaime, [[Alžyras|Alžyre]]<ref>kuris tuo metu (iki 1962) buvo Prancūzijos kolonija</ref>. Iš [[Elzasas|Elzaso]] kilęs tėvas buvo sužeistas mūšyje prie Marnos ir mirė. Tuo metu Alberui nebuvo nė vienerių. Motina buvo dalinai kurčia ir jų namuose „''daiktai neturėjo vardų''“, kaip vėliau apibūdino A. Kamiu. [[1923]]  m. Alberas Kamiu mokėsi komunalinėje mokykloje, vėliau laimėjo vietą į licėjų. Tuo metu pasireiškė [[tuberkuliozė]], vėliau kankinusi filosofą visą gyvenimą. Jau mokykloje susidomėjo [[filosofija]], [[1936]]  m. gavo Alžyro universiteto filosofo diplomą (jo diplominis darbas buvo  – „[[Neoplatonizmas]] ir krikščioniškoji mintis“).

[[1934]]–[[1937]]  m. A. Kamiu buvo Prancūzijos kompartijos narys. Komunistinis judėjimas jį viliojo kovos šūkiais ir tuo, kad gynė nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių: tačiau, nesigilindamas į mokslinius marksizmo pagrindus, į darbo žmonių kovą jis žiūrėjo ne iš klasinių pozicijų. Organizuota klasių kova jam buvo nepriimtina, todėl 1937  m. jis iš partijos buvo išmestas apkaltinus [[trockizmas|trockizmu]]. Savo jaunystės laikus, kai mokėsi licėjuje, A. Kamiu aprašė autobiografinėje knygoje „Pirmasis žmogus“ (''Le Premier Homme''), kurios rankraštis buvo rastas automobilyje, kuriuo važiuodamas žuvo avarijoje [[1960]]  m. [[sausio 4]] d.

[[1938]]  m. persikėlė gyventi į [[Prancūzija|Prancūziją]]. Per karą dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime. Tada sutiko [[Žanas Polis Sartras|Žaną Polį Sartrą]], su kuriuo užsimezgė artima draugystė. [[1944]]–[[1947]]  m. redagavo kartu įsteigtą pogrindinį laikraštį „Combat“. Vėliau jų keliai [[1951]]  m. išsiskyrė dėl Sartro [[komunizmas|komunistinių]] pažiūrų.

[[1957]]  m. už kūrybą gavo [[Nobelio premija|Nobelio premiją]].

1960  m. sausio 4 d. žuvo autoavarijoje.

A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma  – kūryba. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė  – [[meilė]]  – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui  – vienintelis [[rojus]] ir kartu [[pragaras]] yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, [[apkabinimas]].

Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo  – jūra. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos{{faktas}}.

* [[Romanas|Romanai]]: „Laiminga mirtis“ ([[1938]]), [[Svetimas (romanas)|„Svetimas“]] ([[1942]]), „Maras“ ([[1947]]), „Krytis“„[[Krytis]]“ ([[1956]]).