|
Miestas pirmąkart paminėtas kaip ''Castrum Viterbii'' VIII a. Jį sustiprino [[lombardai|lombardų]] karalius Deziderijus [[773]] m., kai nesėkmingai bandė užimti Romą. Kai [[popiežius|popiežiai]] gavo [[frankai|frankų]] paramą, Vitebras tapo Popiežiaus valstybės dalimi, bet su tuo nesutiko Šventosios Romos imperatoriai, kol [[1095]] m. miestas tapo nepriklausoma komūna.
Kai popiežiams iškildavo sunkumų Romoje, Viterbas buvo jų mėgstama rezidencija pradedant [[Eugenijus III|Eugenijumi III]] ([[1145]]–[[1146]] m.), kuris buvo nesėkmingai apsiaustas. [[1164]] m. imperatorius [[Frydrichas I Barbarosa]] padarėpaskelbė miestą [[Antipopiežius|antipopiežiaus]] Paskalio III sostine. Po trejų metų jis suteikė Viterbui miesto statusą ir jo karius naudojopasitelkė kovoje prieš Romą. [[1172]] m. miestas pradėjo plėstis: sugriovė Ferento miestą ir užėmė daug žemių. Tuo metu tai buvo vienas labiausiai klestinčių ir svarbiausių miestų Centrinėje Italijoje, o jame gyveno beveik 60 tūkst. žmonių.
[[1207]] m. popiežius [[Inocentas III]] Viterbo katedroje turėjo susirinkimą, bet vėliau miestas buvo ekskomunikuotas kaip eretikų patarių mėgstama vieta ir romėnų nugalėtas.
XIII a. miestą pamainom valdė Gatti ir Di Vico šeimų tironai. [[Frydrichas II (Šventoji Romos imperija)|Frydrichas II]] patraukė Viterbą į savo pusę [[1240]] m., bet kai vokiečių kariai buvo išvyti po trejų metų, imperatorius nesėkmingai bandė apsiausti miestą. Nuo to laiko miestas visada buvo popiežiaus pusėje. [[1257]]-[[1261]] m. čiamieste gyveno ir mirė popiežius [[Aleksandras IV]]. Viterbe buvo išrinktas jo įpėdinis [[Urbonas IV]].
[[1266]]-[[1268]] m. popiežius [[Klemensas IV]] išrinkoišsirinko Viterbą savo baze nuožmioje kovoje su [[Štaufenai|Hohenštaufenais]]: čia iš Popiež-iausPopiežiaus rūmų jis eksmomunikavo Konradino Švabo armiją, kuri artinosi prie miesto. Kiti čiamieste išrinkti popiežiai buvo [[Grigalius X]] ([[1271]] m.) ir [[Jonas XXI]] ([[1276]] m., jis mirė Viterbo popiežiaus rūmuose, kai įgriuvo nesenai pastatytos bibliotekos lubos jam miegant), [[Popiežius Mikalojus III|Mikalojus III]] ir prancūzas [[Martynas IV]]. Viterbiečiai pasipiktinę svetimšalio rinkimams, kuriems vadovavo Neapolio karalius [[Karolis I Anžu]], įsiveržė į katedrą, kur buvo susirinkusi konklava ir suėmė du kardinolus. Po to jie buvo ekskomunikuoti, o popiežiai 86 metus vengė rodytis mieste.
Be popiežiaus miestas pateko į Di Vico rankas. XIV a. [[Giovanni di Vico]] be Viterbo valdė [[Čivitavekija|Čivitavekiją]], Tarkviniją, Bolseną, Orvieto[[Orvjetas|Orvjetą]], Todį, Narnį ir Ameliją. Jį sutriuškino kardinolas Gil de Albornoz [[1354]] m., pasiųstas [[Avinjonas|Avinjono]] popiežių atgauti jiems priklausančias žemes, ir pastatė pilį. [[1375]] m. miestas atidavė savo raktus Francesco Di Vico, buvusio tiro sūnui, bet po trylikos metų miestiečiai jį nužudė. Po to Viterbas kreipėsi į popiežių [[Urbonas VI|Urboną VI]], o vėliau į Giovanni di Sciarra di Vico, Frančesko pusbrolį. Tačiau popiežiaus [[Bonifacas IX|Bonifaco IX]] kariai jį išvijo [[1396]] m. ir įvedė tvirtą popiežiaus valdžią. Paskutinis di Vico, valdęs Viterbą Džakomas buvo nugalėtas [[1431]] m.
Tapęs Popiežiaus valstybės dalimi Viterbas prarado savo reikšmę. XVI a. čiamieste gimė renesanso humanistas Latino Latini. [[1871]] m. miestas atiteko Italijai.
[[Kategorija:Italijos miestai]]
| 