Viačeslavas Molotovas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
Eilutė 34:
|vikiteka= Category:Vyacheslav Molotov
}}
'''Viačeslavas Michailovičius Molotovas''' ({{ru|Вячеслав Михайлович Молотов}}; tikroji pavardė ''Skriabinas'', {{ru|Скрябин}}; [[1890]]  m. [[kovo 9]] d. Kukarkoje, [[Viatka|Viatkos]] gubernijoje (dabartinis [[Sovietskas (Kirovas)|Sovietskas]] [[Kirovo sritis|Kirovo srityje]]  – [[1986]]  m. [[lapkričio 8]] d. [[Maskva|Maskvoje]])  – tarybinis politinis veikėjas, [[Socialistinio darbo didvyris]] ([[1943]]  m.), [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungos]] vyriausybės vadovas ([[1930]]–[[1941]]  m.) ir užsienio reikalų ministras ([[1939]]–[[1949]], [[1953]]–[[1956]]  m.). XX a. 6-me dešimtmetyje iš vadovaujančios politinės veiklos jį išstūmė N. Chruščiovas.{{šaltinis|{{VLE|XV|381-382||Molotov Viačeslav (Viačeslavas Molotovas)}}}}
 
== Vaikystė ir jaunystė ==
V. Skriabinas kilęs iš nuskurdusios rusų kilmingųjų šeimos, motina Ana Jakovlevna Nebogatnikova (Анна Яковлевна Небогатикова) kilusi iš labai turtingos pirklių šeimos. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš jų trys mirė ankstyvoje vaikystėje. Mokykloje grojo [[smuikas|smuiku]], rašė eiles. [[1902]]  m. kartu su vyresniais broliais įstojo ir iki [[1908]]  m. mokėsi [[Kazanė]]s Pirmojoje realinėje mokykloje.
 
Nuo [[1906]]  m. vasaros priklausė [[Bolševikai|bolševikų partijai]]. Dalyvavo nelegalioje revoliucinėje moksleivių organizacijoje. [[1909]]  m. už revoliucinę veiklą buvo suimtas ir ištremtas į [[Vologda|Vologdą]]. [[1911]]  m. paleistas, eksternu išlaikęs egzaminus įstojo į Petrogrado Politechnikos instituto ekonomikos fakultetą, mokėsi du kursus. Tuo metu Skriabinas dirbo bolševikų partijoje [[Sankt Peterburgas|Peterburge]] ir Maskvoje. [[1912]]–[[1913]]  m. buvo [[Pravda (laikraštis)|„Pravdos“]] laikraščio sekretorius, dalyvavo jos leidime. [[1915]]  m. ištremtas į [[Irkutskas|Irkutsko]] guberniją, bet [[1916]]  m. iš tremties pabėgo. Tuo metu kaip ir daugelis komunistų turėjo slapyvardį ''Molotov''.
 
Prasidėjus [[1917]]  m. [[Vasario revoliucija]]i, jis buvo vienas iš nedaugelio bolševikų sostinėje. [[1917]]  m. [[kovo 4]] d. tapo „Pravdos“ redakcinės kolegijos nariu. Jo vadovaujamas laikraštis buvo „kairėje“ opozicijoje Rusijos Laikinajai vyriausybei, suformuotai po Vasario revoliucijos. [[1917]]  m. spalį tapo Petrogrado karinio  – revoliucinio komiteto, planavusio [[Spalio revoliucija|Spalio revoliuciją]], nariu.
 
== Nuo revoliucionieriaus iki vyriausybės vadovo ==
[[1918]]  m. paskirtas Šiaurės srities Liaudies ūkio tarybos pirmininku (buvo vienas iš artimiausių [[Grigorijus Zinovjevas|Grigorijaus Zinovjevo]] bendradarbių). Nuo [[1919]]  m. RKP(b) CK įgaliotinis Pavolgyje, [[Nižnij Novgorodas|Nižnij Novgorodo]] gubernijos vykdomojo komiteto pirmininkas. Nuo [[1920]]  m. rugsėjo [[doneckas|Donecko]] gubernijos RKP(b) komiteto sekretorius. Nuo 1920  m. Centro Komiteto kandidatas, o nuo [[1921]]  m.  – Centro Komiteto narys. [[1920]]  m. lapkričio  – [[1921]]  m. kovo mėn. Ukrainos komunistų partijos Centrinio komiteto sekretorius. [[1922]]  m., kai Stalinas tapo bolševikų partijos generaliniu sekretoriumi, jis susigrąžino Molotovą į Petrogradą ir paskyrė jį turėjusio didelę įtaką partijos sekretoriato nariu.
 
Po Lenino mirties [[1924]]  m., vykstant kovai dėl įtakos, Molotovas rėmė Staliną jo kovoje su: [[Levas Trockis|Levu Trockiu]], vėliau [[Levas Kamenevas|Levu Kamenevu]] ir [[Grigorijus Zinovjevas|Grigorijum Zinovjevu]], bei galiausiai su [[Nikolajus Bucharinas|Nikolajumi Bucharinu]]. Jis, kartu su [[Klimentas Vorošilovas|Klimentu Vorošilovu]], [[Lazaris Kaganovičius|Lazariu Kaganovičium]], [[Grigorijus Ordžonikidzė|Grigorijum Ordžonikidze]] ir [[Sergejus Kirovas|Sergejumi Kirovu]] tapo pagrindinėmis vadinamojo „stalinistinio centro“ partijoje figūromis. L. Trockis ir jo šalininkai neįvertino Molotovo. L. Trockis jį buvo pavadinęs „įsikūnijusia vidutinybe“, tačiau po pilkoka išore slėpėsi aštrus protas ir dideli administraciniai gebėjimai. Jis veikė daugiausia užkulisiuose ir palaikė savo bespalvio biurokrato įvaizdį  – buvo vienintelis iš bolševikų lyderių nuolat nešiojusių kostiumą ir kaklaraištį.
 
Remiant Stalinui V. Molotovas [[1926]]  m. tapo [[TSKP]] Politinio biuro nariu. Išoriškai korektiškas, V. Molotovas buvo absoliučiai ištikimas Stalinui, pritaręs masinėms egzekucijoms.
 
== Ministras pirmininkas ==
[[1930]]  m., kai Bucharino šalininkas [[Aleksejus Rykovas]] buvo pašalintas iš Liaudies komisarų tarybos pirmininko (ministro pirmininko) posto, jo vietą užėmė Molotovas. Šiame poste jis prižiūrėjo didžiausią Stalino režimo vykdytą socialinę revoliuciją  – [[kolektyvizacija|kolektyvizaciją]]. Molotovas palaikė Stalino nuostatą naudoti maksimalią jėgą, siekiant palaužti valstiečių pasipriešinimą kolektyvizacijai, įskaitant milijonų vadinamųjų „[[buožė|buožių]]“ deportacijas į darbo stovyklas, kuriose daugelis jų žuvo.
 
Jis taip pat vadovavo Ypatingajai grūdų tiekimo komisijai Ukrainoje, kuri rekvizavo 4,2 mln. tonų grūdų iš valstiečių. Dėl rekvizicijų labai daug Ukrainos valstiečių mirė badu. Šiuolaikinių istorikų skaičiavimu nuo 4 iki 6 mln. rusų ir ukrainiečių žuvo lageriuose ir nuo bado, vykdant Stalino kolektyvizaciją. Molotovas taip pat kontroliavo pirmojo [[Penkmetis|penkmečio]] planų, kuriais siekta pramoninio persilaužimo, įgyvendinimą. Buvo uolus [[Didysis valymas|Didžiojo valymo]] įgyvendintojas.
 
== Užsienio reikalų ministras ==
TSRS užsienio reikalų ministro pareigose vadovavo deryboms su [[Trečiasis Reichas|Trečiojo Reicho]] užsienio reikalų ministru [[Joachimas fon Ribentropas|J. Ribentropu]] dėl [[Ribentropo-Molotovo paktas|nepuolimo sutarties tarp TSRS ir Vokietijos]], kuri [[1939]]  m. [[rugpjūčio 23]] d. buvo pasirašyta Maskvoje. Remiantis šia sutartimi, TSRS ir Trečiasis Reichas pasidalijo [[Rytų Europa|Rytų Europą]] įtakos sferomis. [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu buvo Valstybinio gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas. Dalyvavo [[Teherano konferencija|Teherano]], [[Jaltos konferencija|Jaltos]] ir [[Potsdamo konferencija|Potsdamo]] konferencijose. Nuo [[1946]]  m. iki [[1957]]  m. TSRS Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas. Po J. Stalino mirties, nuo [[1953]]  m. iki [[1957]]  m. dar kartą buvo TSRS užsienio reikalų ministras. 1957  m. už bandymą nušalinti [[Nikita Chruščiovas|N. Chruščiovą]], buvo pašalintas iš valstybinės ir politinės valdžios. Nuo 1957  m. iki [[1960]]  m. TSRS ambasadorius [[Mongolija|Mongolijoje]]. Nuo 1960  m. iki [[1962]]  m. vadovavo TSRS atstovybei prie [[Tarptautinė atominės energijos agentūra|TATENA]] [[Viena|Vienoje]]. 1962  m. už TSKP Programos kritiką pašalintas iš pareigų ir komunistų partijos. Į partiją sugrąžintas tik [[1984]]  m.
 
== Šaltiniai ==