Viačeslavas Molotovas: Skirtumas tarp puslapio versijų

| gimimo vieta = Kukarkoje, [[Viatka|Viatkos]] gubernijojegubernija (dabartinis [[Sovietskas (Kirovas)|Sovietskas]] [[Kirovo sritis|Kirovo srityje]]

| mirties vieta = [[Maskva|Maskvoje]]

'''VIačeslavasViačeslavas Michailovičius Molotovas''' ({{ru|Вячеслав Михайлович Молотов}}; tikroji pavardė ''Skriabinas'', {{ru|Скрябин}}; [[1890]] m. [[kovo 9]] d. Kukarkoje, [[Viatka|Viatkos]] gubernijoje (dabartinis [[Sovietskas (Kirovas)|Sovietskas]] [[Kirovo sritis|Kirovo srityje]] – [[1986]] m. [[lapkričio 8]] d. [[Maskva|Maskvoje]]) – tarybinis politinis veikėjas, Socialistinio darbo didvyris ([[1943]] m.), [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungos]] vyriausybės vadovas ([[1930]]–[[1941]] m.) ir užsienio reikalų ministras ([[1939]]–[[1949]], [[1953]]–[[1956]] m.). XX a. 6-me dešimtmetyje iš aktyviosvadovaujančios politinės veiklos jį išstūmė N. Chruščiovas.{{šaltinis|{{VLE|XV|381-382||Molotov Viačeslav (Viačeslavas Molotovas)}}}}

V. Skriabinas kilęs iš nuskurdusios rusų kilmingųjų šeimos, motina Ana Jakovlevna Nebogatnikova (Анна Яковлевна Небогатикова) kilusi iš labai turtingos pirklių šeimos. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš jų trys mirė ankstyvoje vaikystėje. Mokykliniais metaisMokykloje grojo [[smuikas|smuiku]], rašė eiles. [[1902]] m. kartu su vyresniais broliais įstojo ir iki [[1908]] m. mokėsi [[Kazanė]]s Pirmojoje realinėje mokykloje.

Priklausė [[Bolševikai|bolševikų partijai]] nuoNuo [[1906]] m. vasaros priklausė [[Bolševikai|bolševikų partijai]]. Dalyvavo nelegalioje revoliucinėje moksleivių organizacijoje. [[1909]] m. už revoliucinę veiklą buvo suimtas ir ištremtas į [[Vologda|Vologdą]]. [[1911]] m. paleistas, eksternu išlaikęs egzaminus įstojo į Petrogrado Politechnikos instituto ekonomikos fakultetą, prasimokėmokėsi du kursus. Tuo metu Skriabinas dirbo partinįbolševikų darbąpartijoje [[Sankt Peterburgas|Peterburge]] ir Maskvoje. [[1912]]–[[1913]] m. buvo [[Pravda„Pravda“|Pravdos]] laikraščio sekretorius, dalyvavo jos leidime. [[1915]] m. ištremtas į [[Irkutskas|Irkutsko]] guberniją, bet [[1916]] m. iš tremties pabėgo. Tuo metu kaip ir daugelis komunistų turėjo slapyvardį, jo atveju tai buvo ''Molotov''.

Prasidėjus [[1917]] m. [[Vasario revoliucija]]i, jis buvo vienas iš nedaugelio bolševikų esančių sostinėje. [[1917]] m. [[kovo 4]] d. tapo [[Pravda„Pravdos“ (laikraštis)|„Pravdos“]]redakcinės redkolegijoskolegijos nariu. joJo vadovaujamvadovaujamas [[Pravdalaikraštis (laikraštis)|„Pravda“]]buvo užėmė„kairėje“ „kairiąją“opozicijoje opozicijąRusijos Laikinajai vyriausybei, suformuotai po Vasario revoliucijos. [[1917]] m. spalį tapo Petrogrado karinio – revoliucinio komiteto, kuris planavoplanavusio [[Spalio revoliucija|spalioSpalio revoliuciją]], nariu.

[[1918]] m. paskirtas Šiaurės srities Liaudies ūkio tarybos pirmininku (buvo vienas iš artimiausių [[Grigorijus Zinovjevas|Grigorijaus Zinovjevo]] bendradarbių). Nuo [[1919]] m. RKP(b) CK įgaliotinis Pavolgyje, [[Nižnij Novgorodas|Nižnij Novgorodo]] gubernijos vykdomojo komiteto pirmininkas. Nuo [[1920]] m. rugsėjo [[doneckas|Donecko]] gubernijos RKP(b) komiteto sekretorius. Nuo 1920 m. Centro Komiteto kandidatas, o nuo [[1921]] m. – Centro Komiteto narys. [[1920]] m. lapkričio – [[1921]] m. kovo mėn. Ukrainos komunistų partijos Centrinio komiteto sekretorius. [[1922]] m., kai stalinasStalinas tapo bolševikų partijos generaliniu sekretoriumi, jis susigrąžino Molotovą į Petrogradą ir padarėpaskyrė jį partijosturėjusio sekretoriato,didelę kurisįtaką greitaipartijos tapo efektyviu galios partijoje centru,sekretoriato nariu.

Vykstant kovai dėl įtakos poPo Lenino mirties [[1924]] m., Molotovasvykstant buvokovai lojalusdėl įtakos, Molotovas Stalinorėmė šalininkasStaliną jo kovoskovoje su varžovais metu: pirma su [[Levas Trockis|Levu Trockiu]], po tovėliau [[Levas Kamenevas|Levu Kamenevu]] ir [[Grigorijus Zinovjevas|Grigorijum Zinovjevu]], irbei galiausiai su [[Nikolajus Bucharinas|Nikolajumi Bucharinu]]. Jis tapo pagrindine „stalinistinio centro“ partijoje figūra, kartu su [[Klimentas Vorošilovas|Klimentu Vorošilovu]], [[Lazaris Kaganovičius|Lazariu Kaganovičium]], [[Grigorijus Ordžonikidzė|Grigorijum Ordžonikidze]] ir [[Sergejus Kirovas|Sergejumi Kirovu]] tapo pagrindinėmis vadinamojo „stalinistinio centro“ partijoje figūromis. L. Trockis ir jo šalininkai neįvertino Molotovo,. L. Trockis jį buvo pavadinęs „įsikūnijusia vidutinybe“, tačiau po pilkoka išore slėpėsi aštrus protas ir dideli administraciniai gebėjimai. Jis veikė daugiausia užkulisiuose ir palaikė savo bespalvio biurokrato įvaizdį – jis buvo vienintelis iš bolševikų lyderių nuolat nešiojusių kostiumą ir kaklaraištį.

ProteguojantRemiant Stalinui jisV. Molotovas [[1926]] m. tapo [[TSKP]] politinioPolitinio biuro nariu. Išoriškai korektiškąkorektiškas, įspūdį darantisV. Molotovas buvo absoliučiai ištikimas Stalinui šaltakraujis oportunistas, pritaręs masinėms egzekucijoms.

[[1930]] m., kai Bucharino šalininkas [[Aleksejus Rykovas]] buvo pašalintas iš Liaudies komisarų tarybos pirmininko (ministro pirmininko) posto, jo vietą užėmė Molotovas. Šiame poste jis prižiūrėjo didžiausią Stalino režimo vykdytą socialinę revoliuciją – [[kolektyvizacija|kolektyvizaciją]]. Molotovas palaikė Stalino linijąnuostatą naudoti maksimalią jėgą, siekiant palaužti valstiečių pasipriešinimą kolektyvizacijai, įskaitant milijonų vadinamųjų „[[buožė|buožių]]“ (turtingų valstiečių) deportacijądeportacijas į darbo stovyklas, kurkuriose daugelis jų žuvo.