Hetitai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Hetitai''' – senovės [[Indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] [[tauta]] gyvenusi [[Mažoji Azija|Mažojoje Azijoje]], tiksliau - jos centrinėje dalyje, vadinamoje [[Kapadokija]]. Jų vardu yra vadinama valstybė, klestėjusi II tūkstantmetyje pr. m. eKr., o taip pat civilizacija, kuri vadinama Hetitų civilizacija.

Hetitai, indoeuropietiška tauta, kartu su giminingomis [[Anatolijos kalbos|Anatolijos tautomis]], tokiomis, kaip [[luviai]], [[palai]], apgyvendino pusiasalį [[III tūkst. pr. m. eKr.|III]] ir [[II tūkst. pr. m. eKr.]] sandūroje. Iki tol pusiasalis buvo gyvenamas kitų tautų, kurių svarbiausia buvo [[hatai]], pasiekę gana aukštą išsivystymo lygį ir sukūrę priešistorinius miestus Kapadokijos regione.

Viena pirmųjų hetitų gyvenviečių buvo ''Kussara'' Mažosios Azijos pietryčiuose (tiksli vieta neidentifikuota), tapusi pirmąja jų valstybės sostine. Kusaros valdovas ''Pithanas'' [[XVIII a. pr. m. eKr.]] pradėjo užkariavimus, ir užėmė vieną svarbiausių tuometinių miestų, asirų prekybinę gyvenvietę [[Kanešas|Kanešą]] (Kiultepę). Šis miestas davė pavadinimą [[hetitų kalba]]i, kuri vadinta ''(ka)nesitų kalba''.

Pithanos įpėdinis [[Anitas]] tęsė pradėtus užkariavimus į šiaurę. Jis užkariavo vieną svarbiausių hatų miestų, [[Hatušas|Hatušą]] ir sulygino jį su žeme. Tačiau praėjus keletui kartų, karalius [[Labarnas II]] ([[1650 m. pr. m. eKr.|1650]]–[[1620 m. pr. m. eKr.]]) atstatė Hatušą ir padarė ją visos karalystės sostine. Tam įvykiui pažymėti, Labarnas pasivadino Hatušiliu I. Taip vėliau vadinosi ne vienas valdovas. Taip buvo įkurta Senoji hetitų karalystė.

Hatušilis didžiausią dėmesį kreipė į Siriją. Jis puolė [[Jamchadas|Jamchado]] valstybę, o jo anūkas [[Muršilis I]] ([[1620 m. pr. m. eKr.|1620]] - [[1590 m. pr. m. eKr.]]) sukūrė tikrą imperiją, užkariaudamas Šiaurės Siriją, [[Kilikija|Kilikiją]], o [[1595 m. pr. m. eKr.]] nusiaubė [[Babilonas|Babiloną]].

[[1500 m. pr. m. eKr.|1500]]-[[1430 m. pr. m. eKr.]], 70 metų laikotarpis yra žinomas kaip Hetitų vidurinė karalystė. Jo metu pasikeitė 6 valdovai, tačiau žinoma labai mažai. Tai - ne tiek atskiras istorijos laikotarpis, kiek tamsus pereinamasis periodas tarp senosios ir naujosios karalysčių.

[[XV a. pr. m. eKr.]] pabaigoje valdė karalius [[Tudhalijas I]], kurio laikais prasidėjo Hetitų imperijos atgimimas. Laikinai buvo sugrąžintos pietinės sritys. Po jo mirties vėlgi prasidėjo krizė, kurios metu šiaurinės tautos, - [[kaškai]], [[Hayasa-Azzi]] federacija puldinėjo Hetitų valstybę, siaubė sostinę Hatušą.

[[Supiluliumas I]] [[XIV a. pr. m. eKr.]] viduryje, sėdęs į sostą nualintoje šalyje, sukūrė didžiausią kada buvusią Hetitų imperiją, siekusią [[Egėjo jūra|Egėjo jūrą]] vakaruose, [[Eufratas|Eufrato]] aukštupį rytuose, [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūrą]] ir Libano kalnus pietuose. Jam valdant buvo nugalėti [[kaškai]], sutriuškinta [[Mitanija]]. Jo sūnus [[Muršilis II]] tęsė užkariavimus ir Mažosios Azijos vienijimą.

[[1296 m. pr. m. eKr.]] [[Sirija|Sirijoje]], prie [[Kadešas|Kadešo]] susirėmė Mutvalio vadovaujama hetitų kariuomenė ir [[Ramzis II|Ramzio II]] vadovaujama egiptiečių kariuomenė. Abi kariuomenės patyrė didžiulius nuostolius.

Kovose nusilpusią hetitų imperiją [[1200 m. pr. m. eKr.]] užpuolė laukinės gentys iš vakarų (egiptiečiai jas vadino [[jūrų tautos|jūrų tautomis]]). Tuomet hetitų valstybė suskilo, pakriko ir dar labiau nusilpo. Hetitų imperijos galia susitraukė iki valstybės branduolio [[Kapadokija|Kapadokijos]] regione, o buvusios provincijos atsiskyrė kaip daugybė smulkių valstybių. Tuo metu aukšto lygio kultūrą tęsė buvusios pietrytinės provincijos, kuriose kalbėta [[luvių kalba|luvių]] ir [[semitų kalbos|semitų]] kalbomis - [[siro-hetitai|Siro-hetitų]] (arba Neo-hetitų) valstybės. Čia egzistavo tokios valstybėlės, kaip [[Tabalis]], [[Gurgumas]], [[Kilikija]], [[Karchemišas]] ir kt. VII a. pr. m. eKr. jų žemes užėmė [[Asirija]].

Manoma, kad [[Geležies amžius]] Artimuosiuose Rytuose prasidėjo [[Anatolija|Anatolijoje]] ar [[Kaukazas|Kaukaze]] ([[II tūkst. pr. m. eKr.]], apie [[1300 m. pr. m. eKr.]])<ref>Jane. C. Waldbaum (1978), "From Bronze to Iron. Vol. Studies in Mediterranean Archaeology" (LIV. Paul Astroms Forlag, Goteburg.)</ref>. Hetitai vieni pirmųjų pradėjo naudoti [[Geležis|geležį]] ginklams ir spėjama, kad tai buvo vienas iš jų galios šaltinių.

Hetitai pirmieji Artimuosiuose Rytuose pradėjo naudoti lengvą kovos vežimą ([[XVIII a. pr. m. eKr.]] Anitos tekste minima keturiasdešimt ''arklių komandų'' (40 ?Í-IM-DÌ ANŠE.KUR.RA?I.A)<ref>http://titus.uni-frankfurt.de/didact/idg/anat/hethbs.htm</ref>. Daug tiksliau karo vežimai paminėti [[XVII a. pr. m. eKr.]] Hatusilio I laikų įrašuose).

Pirmieji teismų praktikoje atskyrė tyčinę veiklą nuo netyčinės<ref>http://www.fordham.edu/halsall/ancient/1650nesilim.html</ref>, taip pat hetitų žodis ''išḫara'' reiškiantis sutartį, įpareigojantį pažadą, o vėliau ir deivę, aptinkamas [[XIX a. pr. m. eKr.]] [[Asirija|asirų]] Kultepės įrašuose, yra seniausias užrašytas indoeuropiečių žodis pasaulyje<ref>http://en.wikipedia.org/wiki/Ishara</ref>.