Miškas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:View from Bukit Terisek.jpg|thumb|210px|[[Atogrąžų miškas]] [[Malaizija|Malaizijoje]]]]

'''Miškas'''  – teritorija, tankiai apaugusi [[medis|medžiais]], sudaranti tam tikrą [[gamta|gyvosios gamtos]] buveinę. Miškai dengia apie 30 % Žemės[[Žemė]]s sausumos ir yra vienavienas svariausių biosferos elementų. MiškaiJie susidaro teritorijose, kur yra pakankamai kritulių, ir kurie iškrintaiškrintančių visusištisus metus, ne tik lietinguoju laikotarpiu. Pagrindiniai Žemės miškų masyvai auga [[Vidutinių platumų klimatas|vidutinių platumų]], pusiaujo,[[tropikai|tropinėse]] ir [[subtropikai|subtropinėse]] klimato juostose. Miškų nėra [[Arktis|arktiniuose]], [[Antarktis|antarktiniuose]] regionuose, tropikų klimato juosta taip pat negausi miškais. Miškai taip pat auga įvairių pasaulio regionų kalnuose, o jų augimo viršutinė riba vadinama [[medžių linija]].

Dėl klimatinių sąlygų skirtumoskirtumų miškų įvairovė didelė. Žemiau pateikti [[Žemė]]jepagrindiniai Žemėje augančių miškų tipai:

* [[taiga]]  – spygliuočių miškai, būdingi atšiauriems šiaurės regionams;

* [[mišrieji ir plačialapiai miškai]]  – būdingi vidutinių platumų juostoje, kur pakankamai švelnios temperatūros ir užtektinai kritulių. ;

* [[musoniniai miškai]]  (arba sausieji tropikų ir subtropikų miškai) – miškai, augantys musonų įtakojamose srityse, kurių augalija ištveria sausros laikotarpius;

* [[Drėgnasis atogrąžų miškas|drėgnieji atogrąžų miškai]]  – paplitę tropikuose, kur krituliai gausūs ir pastovūs.

Miškai, augantys itin lietingose vietose vadinami [[drėgnasis miškas|drėgnaisiais]], o miškai, kuriuose dažnai tvyro rūkas  – [[rūko miškas|rūko miškais]].

== [[Lietuvos miškai]]Apibrėžimas ==

[[Lietuva|Lietuvoje]] pagal [[Miškų įstatymas|Miškų įstatymą]] mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje [[augavietė]]je brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs [[augalija|augalijos]] ([[kirtavietė]]s, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros  – iki 10 metrų pločio  – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei [[kaimo vietovė]]se esantys žmogaus įveisti [[parkas|parkai]] nelaikomi mišku.

LietuvosMiško Respublikosžeme miškųyra įstatyme rašoma, kad miško žemė –laikomas apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įsiveisti.<ref>[http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=416517 Miškų įstatymas], LRS, 2011-12-21; tikrinta: 2012-07-14</ref>

Lietuvoje yra ~18 000 miškų. Devynių masyvų plotai didesni nei 20 000 ha. Dažnai miškų masyvai turi savus pavadinimus (dažnai pagal aplinkinius kaimus, upes, ežerus). Lietuvoje didžiausi miškų masyvai auga nederlingose vietose, nes derlingose buvo iškirsti ir paversti dirbamąja žeme. Dėl to būdingiausi Lietuvos miškai  – [[pušis|pušynai]] (~38 %), toliau pagal gausą rikiuojasi [[beržas|beržynai]] (22 %), [[eglė|eglynai]] (20 %), [[baltalksnis|baltalksnynai]] (8 %), [[juodalksnis|juodalknsnynai]] (6 %), yra [[drebulė|drebulynų]], [[ąžuolas|ąžuolynų]], [[uosis|uosynų]], [[maumedis|maumedynų]]. Dėl intensyvaus [[miškų nykimas|miškų kirtimo]] vyrauja jaunuolynai, pusamžiai miškai. Brandūs medynai sudaro tik 5 % šalies miškų. Lietuvos miškuose gyvena [[briedis|briedžiai]], [[šernas|šernai]], [[muflonas|muflonai]], [[stumbras|stumbrai]], [[kiškis|kiškiai]], [[lapė]]s, [[miškinė kiaunė|miškinės kiaunės]], [[taurusis elnias|taurieji elniai]], [[pilkasis vilkas|vilkai]], [[lūšis|lūšys]], [[mangutas|usūriniai šunys]], [[stirna|stirnos]], [[barsukas|barsukai]], [[bebras|bebrai]], [[kurtinys|kurtiniai]], [[tetervinas|tetervinai]]  – dauguma stambesnių gyvūnų. Miškuose įrengta nemažai draustinių, rezervatų, kuriais saugomos retų gyvūnų ir augalų buveinės.

Senovėje praktiškai visą Lietuvos teritoriją dengė miškai. Daugėjant gyventojų pirmiausia iškirsti paupių miškai. Tačiau didelis šalies miškingumas išliko gan ilgai  – I tūkstantmečio pabaigoje jie dengė du trečdalius ploto, didelių kirtimų nevyko iki pat [[XVI a.]] Tuometį miškų išsaugojimą lėmė sakralinė miško reikšmė (žr. [[šventoji giraitė]]), nedidelis gyventojų skaičius, gynybinė miško reikšmė (krašto miškingumas buvo vienas iš veiksnių, efektyviai stabdžiusių slavų, kryžiuočių antpuolius). Po [[Lietuvos krikštas|Lietuvos krikšto]] miškai prarado sakralią reikšmę, be to, Vakarų Europoje anksti iškirtus miškus pradėjo augti [[mediena|medienos]] paklausa, todėl pradėtas spartus miškų kirtimas. [[1741]]–[[1914]]  m. [[Suvalkų gubernija|Suvalkų]], [[Vilniaus gubernija|Vilniaus]], [[Gardino gubernija|Gardino]] ir [[Kauno gubernija|Kauno gubernijose]] miškų sumažėjo net 56 %. Daug miškų iškirsta kaizerinės okupacijos metu. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais pradėti taikyti miškų kirtimo apribojimai, po [[1920 m. žemės reforma|1920  m. žemės reformos]] dalis miškų nusavinta. Tačiau realiai klestėjo nelegalus miškų kirtimas, tarp 1920–1937  m. vien privačiuose miškuose iškirsta 252,5 tūkst. m³ medienos. 1938  m. miškingumas siekė ~17 %. <ref>{{TLE|3|107||Miškas}}</ref> Daug miškų iškirsta karo metais, esami suniokoti bunkerių, artilerinių sprogmenų, vėliau sovietinių karinių bazių. Palaipsniui miškų plotai ataugo, dabar miškai užima ~31 % šalies ploto. <ref>http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/augalijos_ivairove/lietuvos_miskai</ref> Visgi, tebeklesti neteisėti miškų kirtimai, miškų savininkų savivaliavimas, nerūpestingai prižiūrima mediena.

* '''Kerpšilis'''. Dažniausiai užima pakilias ar smulkiai kalvotas vietas, kur [[dirvožemis|dirvožemiai]] yra jauriniai smėliniai. Toks miškas beveik neturi [[humusas|humusingo]] sluoksnio, [[paklotė]] tik apie 2–3  cm storio, šiurkšti. Medynai neproduktyvūs arba mažai produktyvūs, jį sudaro dažnai retoki pušynai, o [[trakas|trake]] auga reti [[Kadagys|kadagiai]]. Žolinė danga gana reta, kartais nemažus plotus užima [[samanos]], tačiau vyrauja ir foną sudaro [[kerpės]]. Toks miško tipas būdingas pajūrio [[kopa|kopoms]] ir pietų Lietuvos lygumoms.

* '''Brukniašilis'''. Tokiame miške dirvožemiai silpnai ir vidutiniškai nujaurėję smėliniai. [[Gruntinis vanduo]] slūgso daugiau kaip 2  m gylyje. Paklotė nestora, [[žolės|žolių]] nedaug. Iš žolių vyrauja [[bruknė]]s ir [[arkliauogė]]s, [[kirtavietė]]se gausu [[viržis|viržių]], o pajūryje  – [[šluotsmilgė|šluotsmilgių]]. Visur daug samanų, iš kurių vyrauja [[paprastoji šilsamanė]], įvairios [[dvyndantė]]s ir kt. Brukniašiliai paplitę lygumose ir nežymiai iškiliose vietose. Čia auga gryni [[pušynas|pušynai]], kartais jie susimaišę su [[beržas|beržais]]. Trakas retas.

* '''Žaliašilis'''. Toks miškas auga fliuvioglacialinių deltų ir limnoglacialinių lygumų smėlynuose bei kalvoto [[morena|moreninio]] [[reljefas|reljefo]] rajonuose. Čia dirvožemiai būna jauriniai smėliniai, pasitaiko ir su [[smėlis|smėlio]] tarpsluoksniais arba [[žvyras|žvyringi]]. Gruntinis vanduo slūgso giliai. Miško paklotė apie 2–7  cm storio, bet humusingasis sluoksnis plonas. Žolinė danga ir puskrūmiai užima apie 20-30 proc., iš žolių daugiausiai auga [[mėlynė]]s, bruknės, [[kriaušlapė]]s, [[kiškiagrikis|kiškiagrikiai]], [[šakys|šakiai]] ir kt. Gana gausi samanų paklotė. Žaliašilyje gerai veši pušynai, dažnai su [[beržas|beržų]] ir [[eglė|eglių]] priemaiša, pasitaiko ir [[drebulė|drebulių]]. Tačiau trakas retokas, ir vyrauja [[šermukšnis|šermukšniai]], o pomiškyje auga neaukštos eglaitės.

* '''Mėlynšilis'''. Auga visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau nėra dažnas. Dažniausiai užima žemesnes ir lygias reljefo vietas, kur ryškūs gūbriai ar smulkūs kupstai. Tokiame miške dirvožemiai jauriniai glėjiški arba glėjiniai smėliniai. Čia gruntinis vanduo slūgso 1-2,5  m gylyje. [[Žemaitija|Žemaitijoje]] kai kur mėlynšiliai auga [[priemolis|priemolio]] dirvožemiuose. Paklotė storoka. Humusingas horizontas plonas. Samanų danga gausi, iš žolių vyrauja mėlynės, pomišky gausu eglaičių, o kirtavietėse auga jauni beržai ir drebulės. Mėlynšilio trake daugiau aptinkami [[šaltekšnis|šaltekšniai]], o iš medynų  – pušynai, [[eglė|eglynai]], [[beržas|beržynai]], [[drebulė|drebulynai]]. Šio tipo miškai dažnai būna mišrūs.

[[Vaizdas:Viksvine pelke Ubagyno miske, 2005-08-23 resize resize.JPG|210px|thumb|right|Užpelkėjusi miško mieta  – viksvinė pelkė]]

* '''Šilabalis'''. Tokio tipo miškai paplitę Lietuvos kalvotose vietose ir užima žemesnes reljefo vietas, [[aukštapelkė|aukštapelkių]] pakraščius, kur gruntinis vanduo aptinkamas 0,5-1,5  m gylyje. Šiuose miškuose dirvožemiai  – durpiniai. Paklotę sudaro tanki samanų danga, iš jų vyrauja [[kiminas|kiminai]]. Iš žolių ir puskrūmių vyrauja mėlynės, taip pat gausiai auga gailiai, [[vaivoras|vaivorai]], [[viržis|viržiai]]. Trako beveik nėra, o medynus sudaro pušynai, kurie neretai būna su beržų ir eglių priemaiša.

* '''Šilaraistis'''. Šio tipo miškuose auga skurdūs pušynai ir beržynai, nes dirvožemis sudurpėjęs, o gruntinis vanduo labai negilai, 0,3-0,6  m gylyje. Iš samanų čia daug kiminų, iš žolių ir puskrūmių  – viksvų, vaivorų, mėlynių, gailių; augalinė danga vešlesnė ir įvairesnė. Pomiškis ir trakas retas.

* '''Šilagiris'''. Tokio miško paklotę sudaro beveik ištisinė [[samanos|samanų]] danga: spygliuočių miškuose danga tankesnė, lapuočių  – retesnė. Vyrauja įvairių rūšių samanos: [[gūžtvė]], [[šilsamanė]], [[gražiasnapė]] ir kt. Žolinė danga užima apie 30-50 proc., daugiausiai [[kiškiakopūstis]], kartais gausu mėlynių. Pomiškyje gausu eglaičių, trakas įvairaus tankumo. Šio tipo miškus sudaro brandžios eglės ir pušys, rečiau drebulės, beržai ir [[ąžuolas|ąžuolai]]. Šilagiriai auga kalvotame reljefe, dažniausia užima pakilias vietas. Čia dirvožemis yra velėninis jaurinis [[priesmėlis|priesmėlio]] ar smėlio, gana pralaidus vandeniui.

* '''Mėlyngiris'''. Būdingas žemesniam reljefui, todėl pasitaiko visoje Lietuvos teritorijoje. Miško paklotė būna 6–12  cm storio. Humusingas horizontas iki 15  cm storio, dirvožemis gerai pralaidus gruntiniams vandenims. Šio tipo miškuose vyraujantys medynai yra eglės, beržai, drebulės, trakas retokas, bet pomiškyje auga daug eglių. Iš puskrūmių vyrauja mėlynės, bet gausu ir [[avietė|aviečių]], [[kupstinė šluotsmilgė|kupstinių šluotsmilgių]]. Samanų danga vešli, jos sudaro apie 30 proc. paklotės.

* '''Paraistis'''. Tokio tipo miškai auga reljefo įdubimuose, [[žemapelkė|žemapelkių]] pakraščiais. Čia dirvožemiai  – velėniniai ir puveniniai jauriniai glėjiniai. Paklotėje žolinė danga sudaro 20-60 proc. Vyrauja [[siauralapis lendrūnas]], gausu [[Papartis|paparčių]], [[asiūklis|asiūklių]], viksvų ir kt. augalų. Samanų rūšinė sudėtis nedidelė. Trake auga [[šaltekšnis|šaltekšniai]], [[karklai]], šermukšniai, pomiškyje vyrauja eglaitės.

* '''Raistas'''. Dirvožemis  – pelkinis durpinis, tik durpės mažiau suirusios. Raiste auga skurdūs medynai, dažniausiai [[juodalksnis]] ir [[plaukuotasis beržas]]. Traką užima [[karklas|karklai]], [[šaltekšnis]] ir kt. Raistuose yra daug kupstų, ant kurių įsikuria mėlynės, samanos, o tarp kupstų  – [[viksva|viksvos]], [[žinginys|žinginiai]], [[pelkinis papartis|pelkiniai paparčiai]], [[trindažolė]]s ir kiti augalai.

* Palaiko [[biologijabiologinė įvairovė|biologinę]] įvairovę]];

* Miškinguose regionuose miškas  – svarbus pajamų šaltinis vietos gyventojams;

* {{ref}}