Apaštalas Paulius: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Apaštalas Paulius''' ({{gr|Απόστολος Παῦλος}}, [[5]] m.  – [[64]] m. [[Roma|Romoje]])  – vienas iš krikščionių [[apaštalas|apaštalų]]. Jis apaštalu tapo jau po [[Jėzus Kristus|Jėzaus Kristaus]] mirties ir [[prisikėlimas|prisikėlimo]], todėl nepriskiriamas ''Dvylikai apaštalų'', nors yra vienas iš pačių garbingiausių ankstyvosios [[krikščionybė]]s veikėjų, dėl savo misijinės veiklos vadinamas „Tautų apaštalu“.{{šaltinis|{{VLE|XVII|656-657||Aušra Pažėraitė. Paulius}}}}

Tapęs krikščionimi, jis ėmė vadintis ''Pauliumi''. Išvertus iš lotynų kalbos ''paulus'' reiškia „mažas"„mažas„. Teologai mano, kad šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo.

Pauliui yra priskiriama keleto [[Naujasis Testamentas|Naujojo Testamento]] knygų autorystė (dešimt laiškų skirtingoms krikščionių bendruomenėms ir keturi  – privatiems asmenims). Daugumos nūdienos [[egzegezė|egzegetų]] nuomone, Pauliaus yra tikrai parašyti 7 laiškai: 1 Laiškas tesalonikiečiams, 1 ir 2 Laiškai korintiečiams, Laiškai galatams, filipiečiams, Filemonui, romiečiams. Keli kiti (''pseudoepigrafiniai'') jam priskiriami laiškai, toliau plėtoja kai kurias Pauliaus mintis: 2 Laiškas tesalonikiečiams, Laiškai kolosiečiams, efeziečiams bei vadinamieji ''pastoraciniai laiškai'': 1 ir 2 Timotiejui ir Titui. Laiško hebrajams tekste nėra nuorodų į Pauliaus autorystę, tačiau, nepaisant to, jis buvo visada tradicijos priskiriamas Pauliui.

Pats žinomiausias iš visų jo laiškų yra Laiškas romiečiams, greičiausiai parašytas 58  m. [[Korintas|Korinte]] ir adresuotas Romos krikščionių bendruomenei. Šio laiško 9-11 skyriuose pateikiamas teologinis [[judaizmas|judaizmo]] ir krikščionybės santykio pagrindas ir istorijos teologija.

Po atsivertimo kelyje į Damaską, Paulius leidosi į misijų keliones, nepaprastai uoliai skelbdamas Evangeliją. Laikotarpis tarp 45  m. ir 57  m. buvo pats aktyviausias ir vaisingiausias jo gyvenime. Apaštalo Pauliaus kelias driekėsi per Mažąją Aziją dabartinės Turkijos teritorijoje, per Siriją ir dabartinę Jordaniją. Jis kalbėjo apie Jėzų Jeruzalėje, Graikijos miestuose, vėliau  – Romoje. Pauliaus misijos detaliai aprašytos Apaštalų darbų knygoje.

''Pirmoji kelionė (Apd 13,1 -14, 27).'' Į šią kelionę Paulius leidosi kartu su Barnabu. Iš Seleukįjos jie laivu išplaukė į Kiprą. Perėję visą salą, atplaukė į Pergę dabartinėje Turkijoje. Iš čia pasiekė Pisidijos Antiochiją, po to  – Ikonijų, Listrą ir Derbę. Paulius ir Barnabas sinagogose uoliai skelbė apie Jėzaus prisikėlimą, kūrė bendruomenes. Susidūrę su dalies žydų pasipriešinimu, kreipėsi į pagonis, jiems skelbdami Evangeliją. Vėl sugrįžę į Pergę, iš gretimais esančios Atalijos išplaukė atgal ir sugrįžo į Sirijos Antiochiją, iš kurios pradėjo šią kelionę.

''Antroji kelionė (Apd 15, 36 -18,22).'' Šį kartą Paulius keliavo kartu su Silu. Iš Antiochijos sausuma pasiekė Derbę ir Listrą, aplankė anksčiau įkurtas bendruomenes. Listroje susitiko Timotiejų, kuris prisijungė prie jų. Tęsdami kelionę šiaurės vakarų kryptimi, pasiekė Troadą, iš kur persikėlė į Europos žemyną  – Makedoniją. Įkūrė bažnyčias Filipuose, Tesalonikoje, Bėrėjoje, Atėnuose ir Korinte. Vėliau per Efezą ir Cezarėją sugrįžo į Antiochiją  – Sirijos provincijos sostinę, kurioje Jėzaus mokinius pirmą kartą imta vadinti krikščionimis.

Apaštalas Paulius tapo garsiu [[Evangelija|Evangelijos]] skelbėju [[Palestinos regionas|Palestinoje]], [[Graikija|Graikijoje]], [[Mažoji Azija|Mažojoje Azijoje]], [[Italija|Italijoje]] ir kituose antikinio pasaulio regionuose. Po trečiosios misijų kelionės buvo areštuotas [[Judėja|Judėjos]] valdytojo Antonijaus Felikso ir kalinamas Jeruzalėje, vėliau [[Cezarėja|Cezarėjoje]]. Bylą perėmus naujajam valdytojui Porcijui Festui Paulius pasinaudojo Romos piliečio teise stoti prieš imperatoriaus teismą ir buvo išsiųstas į Romą. Tolimesnis Pauliaus likimas nėra žinomas  – [[Apaštalų darbai|Apaštalų darbų]] pasakojimas apie Paulių baigiasi žodžiais, kad Paulius dvejus metus gyvenęs Romoje laukdamas teismo.

Tradicija palaiko [[Tertulianas|Tertuliano]] ir [[Euzebijus|Euzebijaus]] versiją, pagal kurią 64  m. (arba 67  m.  – 68  m.) Pauliui buvo nukirsta galva, nes ''civis romanus''  – Romos pilietis  – galėjo mirti tik tokia mirtimi.

2002 metais m. prasidėję ir 2007 metų m. rugsėjo mėnesį pasibaigę archeologiniai kasinėjimai tą tradiciją patvirtino. Archeologinių tyrinėjimų metu buvo atkastos Konstantino laikų ir IV amžiaus pabaigos bazilikos sienų liekanos, o po centriniu „popiežiškuoju“ altoriumi ir po senoviniu užrašu „Pauliui, apaštalui kankiniui“ aptiktas didelis IV amžiaus sarkofagas, kuriame, kaip manoma ar bent jau taip buvo manyta nuo IV amžiaus pabaigos, ir yra apaštalo Pauliaus palaikai.

Šv. Paulius katalikų laikomas Graikijos ir Maltos globėju; Graikijos globėju Paulių 1914  m. liepos 16 d. paskelbė Pijus X. Pasak legendos, prieš pat atsivertimą jis nukrito nuo žirgo, todėl tapo raitelių globėju; jis yra paskirtas teologų globėju, nes yra sistemiškai išdėstęs krikščioniškąją doktriną. Be to, Paulius globoja virvininkus, galbūt todėl, kad palapinėms austi naudojo virveles, susuktas iš Kilikijos ožkų odos, arba todėl, kad virves reikėjo sukti (lot. convertere  – „atsisukti" „atsisukti“ – reiškia ir „atsiversti"). Beje, virvėmis jis buvo pintinėje nuleistas nuo Damasko sienų, todėl yra pintinių pynėjų globėjas; kadangi jam galvą nukirto blizgančiu kalaviju, jis tapo poliruotojų ir kardų gamintojų globėju.

Katalikų Bažnyčia apaštalo Pauliaus iškilmę mini [[birželio 29]] d. Popiežiaus [[Benediktas XVI|Benedikto XVI]] iniciatyva nuo 2008 metų m. birželio 28 d. iki 2009  m. birželio 29 d. buvo minimi apaštalo Pauliaus metai, skirti dviejų tūkstantmečių jubiliejui nuo apaštalo Pauliaus gimimo.