Gabriel García Márquez: Skirtumas tarp puslapio versijų

244 pridėti baitai ,  prieš 8 metus
nėra keitimo aprašymo
[[Vaizdas:Gabogabo.jpg|thumb|250px|Gabriel García Márquez dalina autografus]]
'''Gabriel José de la Concordia García Márquez''' (g. [[1927]] m. [[kovo 6]] d. [[Arakataka|Arakatakoje]]) – [[Kolumbija|Kolumbijos]] rašytojas prozaikas, žurnalistas, leidėjas, [[Nobelio literatūros premija|Nobelio literatūros premijos]] laureatas (1982 m.).
 
== Gyvenimas ir kūryba ==
 
''Gabriel José García Márquez'' gimė [[1927]] metų [[kovo 6]] d., Arakatakoje, [[Magdalenos departamentas|Magdalenos departamente]], Šiaurės Kolumbijoje, telegrafininko Gabriel Eligio García ir Luisa Santiaga Márquez Iguarán šeimoje. Iki 8 metų gyveno savo senelio iš motinos pusės, pulkininko, [[1899]]–[[1903]] metųm. pilietinio karo dalyvio, [[generolas|generolo]] ''Nicolás Ricardo Márquez Mejía'' namuose. Būsimojo rašytojo pasakojimo stiliui didžiulę įtaką turėjo vaikystės aplinka ir jo močiutė ''Tranquilina Iguarán Cotes''.
 
[[1940]]–[[1942]] m. ''Gabriel José García Márquez'' lankė [[jėzuitai|jėzuitų]] gimnaziją Sipakire, 30 km įšiauręį šiaurę nuo Bogotos. Nuo [[1943]] m. tęsė mokslus nacionaliniame Sikapiro koledže. 1946 m. tėvų valia įstojo į Bogotos nacionalinį universitetą, teisės studijas. [[1947]] m. laikraštyje „El Espectador“ („Stebėtojas“) paskelbtas pirmasis rašytojo [[apsakymas]] „Trečiasis susitaikymas“, parašytas [[Kafka|Kafkos]] stiliumi. [[1948]] m. pavasarį, prasidėjus neramumams ir pilietiniam karui šalyje, rašytojas išvyko iš sostinės ir tęsė studijas [[Kartachena|Kartachenos]] universitete, įsidarbino Kartachenos laikraštyje „El Universal“. Taip García Márquez išmainė teisę į žurnalistiką.
 
Nuo 1954 m. dirbo „El Espectador“ laikraštyje, rašė nedidelius straipsnius ir filmų recenzijas[[recenzija]]s. [[1955]] metaism. parašė seriją straipsnių apie kolumbietį jūrininką, kuris 10 dienų išgyveno vienas jūroje. Vėliau iš šių žurnalistinių ataskaitų gimė apsakymas „Pasakojimas apie katastrofą patyrusio laivo jūreivį“. [[1955]] metaism. kaip laikraščio korespondentas buvo siunčiamas į [[europa|Europą]] ([[Italija|Italiją]], [[Lenkija|Lenkiją]], [[Prancūzija|Prancūziją]]), [[Venesuela|Venesuelą]], [[JAV]]. Jam išvykus, Bogotoje už draugų surinktas lėšas išleista pirmapirmoji jorašytojo knyga „Kritę lapai“.
 
[[1956]] m. [[Kolumbija|Kolumbijos]] diktatorius generolas [[Rochas Pinilla]] uždarė „El Espectador“ („Stebėtoją“). García Márquez apsistojo [[Paryžius|Paryžiuje]], dirbo keliems laikraščiams, užsiėmė kūryba („Niekas nerašo pulkininkui“, [[1957]] m.), keliavo po socialistinę Europą. Vėliau parašė „90 dienų už [[Geležinė uždanga|geležinės uždangos“uždangos]]“. [[1957]] m., pasitraukus iš valdžios Rochasui Piniljai, García Márquez apsistojo Karakase ir bendradarbiavo su „Momento“ žurnalu, vedė Mercedes Barcha (Mersedes Barča), rašė keletui žurnalų ir kūrė apsakymus iš „Didžiosios Mamos laidotuvių“.
 
[[1959]] m. pradėjo rengti reportažus iš [[Havana|Havanos]], netrukus įsteigė Prensa Latina – Kubos naujienų agentūrą. Dirbo šiai agentūrai Kolumbijoje, [[Kuba|Kuboje]] ir [[Niujorkas|Niujorke]]. Tuo pačiu metu rašo noveles ir kino scenarijus. [[1961]] m. persikelė į [[Mechikas|Meksiką]] ir paskelbė novelę „Niekas nerašo pulkininkui“. [[1962]]–[[1965]] m. García Márquez Mechike leido žurnalą ir rašė filmų scenarijus. Romanas „Negera valanda“ (''La mala hora'') pelnė „Esso“ premiją Kolumbijoje, bet išspausdintas variantas buvo blogai suredaguotas, ir Márquez jos atsisakė. Tais pačiais metais jis publikavo apsakymų rinkinį „Didžiosios Mamos laidotuvės“. [[1965]] m. pradėjo rašyti romaną „Šimtas metų vienatvės“ (''Cien años de soledad''). Šis kūrinys [[1967]] m. išleistas keliomis kalbomis ir pelnė rašytojui daugybę tarptautinių apdovanojimų.
 
[[1967]] m. rašytojas persikėlė į [[Barselona|Barseloną]]. Jam suteiktas Niujorko [[Kolumbijos universitetas|Kolumbijos universiteto]] garbės vardas. [[1972]] m. jis publikavo „Neįtikėtina ir liūdna istorija apie nekaltąją Eréndirą ir jos kietaširdę senelę“. [[1974]] m. Bogotoje įsteigė kairiųjų laikraštį „Alternatyva“, [[1975]] m. išspausdino „Patriarcho rudenį“. Nuo [[1975]] m. García Márquez laiką leidogyveno Bogotoje ir Mechike, užsiimė politika, padėjo įsteigti Kolumbijos partiją „Firmes“, įkūrė HABEAS – organizaciją, kuri turi padėti politiniams kaliniams, rašė scenarijus. [[1980]]–[[1984]] m. rašė savaitines apžvalgas keliems tarptautinias laikraščiams.
 
[[1981]] m. rašytojas gavo Prancūzų garbės legiono apdovanojimą. Paskelbtas romanas „Vienos mirties istorija, apie kurią visi žinojo iš anksto“.
 
[[1982]] m. Garciá Márquez įteikta [[Nobelio premija]] literatūros srityje. Rašytojas paskelbė „Guavos aromatą“, pokalbius su savo draugu Plinio Apuleyo Mendoza, parašė „Viva Sandino“ („Tegyvuoja Sandino“) – pjesę apie revoliuciją [[Nikaragva|Nikaragvoje]]. [[1985]] m. paskelbė romaną „Meilę choleros metais“, [[1989]] „Generolas savo labirinte“, [[1992]] rinkinį „Keisti piligrimai“, [[1994]] „Meilė ir kiti demonai“, [[1996]] „Pagrobimo naujienos“. 1989 m. rašytojui nustatytas [[plaučių vėžys]]. 1992 m. po operacijos liga buvo pristabdyta, tačiau problemos su sveikata tęsėsi.
 
[[1999]] m. Garciá Márquez įsigijo Kolumbijos savaitinį žurnalą „Cambio“. Tais pačiais metais gydytojai rašytojui nustatė [[limfoma|limfomą]]. Rašytojas ilgai gydėsi Meksike ir [[JAV]]. [[2001]] m. paskelbė [[memuarai|memuarus]] „Vivir para contarla“, arba „Gyventi, kad tai pasakytum“.
 
2004 m. pardavė savo romano "Meilės choleros metu" ekranizacijos teises [[Holivudas|Holivudo]] kompanijai "Stone Village Pictures". Filmo biudžetas siekė 40 mln. dolerių. Filmuota 2006 m. Kartachenoje, Kolumbijos [[Karibų jūra|Karibų jūros]] pakrantėje.
 
== Bibliografija ==
{{Commons|Category:Gabriel García Márquez}}
* [http://www.themodernword.com/gabo/ Gabriel García Márquez]
 
{{Šalis-Biograf-stub|Kolumbija}}
 
[[Kategorija:Kolumbijos asmenybės|Marquez]]
16 229

pakeitimai