'''Senoji bažnytinė slavų kalba''' (''senoji bulgarų kalba'') – [[dirbtinėpirmoji literatūrinė slavų kalba]], sudaryta [[X amžius|X a.]] [[Salonikai|Salonikų]] [[Graikijos Makedonija|graikų makedonų]] tarmės pagrindu slavų apaštalų [[Šventieji Kirilas ir Metodijus|Kirilo ir Metodijaus]].
Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų [[slavai|slavų]], parašytaparašyti seniausi slavų tekstai.
== Abėcėlės ==
VartojamosBuvo buvovartojamos dvi abėcėlės: [[glagolica]] ir naujesnė [[kirilica]]; iš pastarosios kilo [[Rusų kalba|rusų]], [[Gudų kalba|gudų]], [[Ukrainiečių kalba|ukrainiečių]], [[Serbų kalba|serbų]], [[Bulgarų kalba|bulgarų]] ir [[Slavų makedonų kalba|slavų makedonų]] [[abėcėlė]]s. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių [[LDK]] kalbų.
SenosiosŠi bažnytinėskalba slavų kalbos išsaugotaišsaugojo nemažai senosios slavų kalbos [[archaizmas|archaiškumų]], pvz., [[absoliutinis naudininkas|absoliutinį naudininką]], nosiniainosinius balsaibalsius, atributiškai vartojamosvartojamas trumpostrumpas būdvardžių formosformas.