Afrikos Didžiųjų ežerų valstybės: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Didžiųjų Ežerų valstybės''' -– [[Rytų Afrika|Rytų Afrikos]] gilumoje susikūrusi ikikolonijinė afrikietiška [[kultūra]], civilizacija. Ji klestėjo teritorijose, kur šiuo metu yra pietinė [[Uganda]], [[Ruanda]], [[Burundis]], šiaurės vakarų [[Tanzanija]], vakarų [[Kenija]], rytinė [[Kongo Demokratinė Respublika]] ([[Šiaurės Kivu]] ir [[Pietų Kivu]] provincijos).

Didžiųjų ežerų valstybių regionas iš trijų pusių apribotos [[Rytų Afrikos lūžis|Rytų Afrikos lūžio]] -– aukštų kalnų su dideliu seisminiu aktyvumu ir gausiais ugnikalniais. Vakarinę ribą sudaro [[Virunga|Virungos]] ir [[Ruvenzoris|Ruvenzorio]] kalnai, kuriuose yra daug didelių ežerų: [[Alberto ežeras]], [[Edvardo ežeras]], [[Kivu ežeras]], [[Tanganika]]. Rytų ribą sudaro Rytų lūžis, kuriame yra smulkūs ežerėliai. Šiaurine regiono riba yra [[Kiogos ežeras]]. Zonos centre telkšo didžiulis [[Viktorijos ežeras]].

Visi regiono ežerai tarpusavyje sujungti tankiu upių tinklu, čia prasideda didžiausios Afrikos upės: [[Nilas]], [[Zambezė]] ir [[Kongas (upė)|Kongas]]. Upių gausumas sukuria puikias sąlygas žemdirbystei. Ši sąlyga lėmė vieną didžiausių Afrikoje gyventojų koncentraciją nuo senovės laikų. Šiuo metu regione jis yra 300-400300–400 gyventojų kvadratiniam kilometrui. Regiono gamta labai įvairi. Ji vyruoja nuo drėgnų atogrąžų miškų (vakariniuose kalnuose) iki savanų (pietrytinėje regiono dalyje), nuo aukštikalnių iki lygumų.

Didžiųjų ežerų regionas -– vienas seniausiai žmogaus gyvenamų regionų pasaulyje. Jame randami seniausių žmogaus protėvių radiniai. Manoma, kad gyventojai, gyvenę iki [[bantai|bantų]] atsikėlimo, buvo [[pigmėjai]], kurių palikuonys yra dabartiniai regiono pigmėjai [[batva]].

[[Bantų migracija|Bantų migracijos]] laikais II tūkst. pr. m. e. pabaigoje į regioną iš šiaurės vakarų kėlėsi bantų kalbomis kalbančios gentys, kurios atsinešė pažangesnes neolito technologijas. Dėl ypač palankių gamtinių sąlygų I tūkst. pr. m. e. jie išvystė aukštą priešistorinę kultūrą, kuriai, kaip spėjama, įtakos turėjo tuo metu šiaurėje klestėjusi [[Kušo civilizacija]], dar vėliau -– [[Aksumo imperija]]. Tai buvo [[Ureve kultūra]], kurios gyventojai išmoko auginti [[sorgas|sorgą]], [[soros|soras]], ėmė verstis gyvulininkyste, gamino savitą ir aukšto lygio keramiką.

III a. pr. m. e. viduryje čia suklestėjo geležies lydimo technika, kuri greičiausiai atėjo iš pietvakarių, t. y. [[Katanga|Katangos]] regiono. Geležies amžiaus bantai išplatino Ureve kultūrą visame Didžiųjų ežerų regione, pirmiausia upių ir ežerų pakrantėse. Tačiau suklestėjimas (lydiminė žemdirbystė ir geležies lydymas) nulėmė spartų vietos miškų kirtimą. Dėl to kadaise džiunglėmis apaugęs regionas buvo beveik iškirstas. Ureve kultūra egzistavo per visą I mūsų eros tūkst., tačiau apie VII a. pastebimas jos nuosmukis -– visuomenės pereina į vėlyvąjį [[geležies amžius|geležies amžių]].

Nuo VIII a. regione paplinta naujo tipo kultūra: taip vadinama W keramika. Kartais išskiriamas pereinamasis laikotarpis po Urewe kultūros -– C keramika. W keramikos laikotarpiui priskiriama [[Ntusi]] archeologinė vietovė vakarų Ugandoje. Tuo metu kultūriniai centrai nuo Viktorijos ežero pakrančių persikėlė link kalnuotesnių, gyvulininkystei palankesnių vietovių. Pastebimas gyvulininkystės reikšmės augimas visuomenėje, vyrų ir moterų darbų diferenciacija, tačiau dar nėra susiformavę klasės, pagrįstos darbo pasidalinimu.

Gali būti, kad XIII-XVXIII–XV a. Ntusi tapo tam tikro politinio vieneto centru ir sugebėjo įgyti hegemoniją didesnėje teritorijoje. XV a. jis buvo apleistas<ref>Reid, Andrew (1995) Ntusi and the development of social complexity in southern Uganda. Aspects of African Archeology.</ref>. Šį laikotarpį užpildo gausios vietos legendos, pasakojančios apie galingą [[Kitaros imperija|Kitaros imperiją]], kurią valdė [[Batembuziai|Batembuzių]] ir [[Bačveziai|Bačvezių]] dinastijos. Pastaruoju metu Europos mokslininkai kvestionuoja šios imperijos istoriškumą<ref>{{cite book|last=Chrétien|first=Jean-Pierre|coauthors=Scott Strauss|title=The Great Lakes of Africa: Two Thousand Years of History|publisher=MIT Press|date=October 2006}}</ref>.

XVII a. atsiranda naujo tipo kultūra, taip vadinama X/Y keramika. Jai būdingos dviejų tipų keramikos rūšys: "prabangūs", gerokai aukštesnio lygio, Y keramikos dirbiniai, ir gerokai paprastesni X keramikos dirbiniai. Manoma, kad tai atskindi po nilotų migracijų Didžiųjų ežerų valstybėse susiformavusią dvigubą visuomenės sistemą. Visuomenė pradėta dalinti į dvi klases: gyvulių augintojai (vadinami [[tutsiai]]s pietiniame areale ir ba[[hima]] šiauriniame) užima aukštesnę padėtį, o žemdirbiai (vadinami [[hutu]] pietiniame areale ir ba[[iru]] šiauriniame) -– žemesnę.

Būtent nuo XVII a. visame regione ėmė kurtis daug smulkių valstybių, kurios išaugo iš klanais paremtų susivienijimų. Kiekviena šių valstybių turi savo įkūrimo legendas, kurios siejamos su žymiais valdovais, ir kurios nukelia pradžią į ankstyvesnius laikus, t. y. XV-XVIXV–XVI a., t. y. nilotų migraciją. Tačiau remiantis archeologiniais radiniais, mokslininkai linkę nukelti šią politinę konsolidaciją į XVII a. vidurį ar net pabaigą.

Krašto kolonizacija įvyko labai vėlai dėl jo atokumo nuo jūros. XIX a. viduryje Didžiųjų ežerų valstybės vystė prekybinius santykius su [[Zanzibaro sultonatas|Zanzibaru]] rytų pajūryje. Suintensyvėjusi prekyba, atsiradę pastovūs karavanų keliai tarp pakrantės ir ežerų valstybių labai spartino krašto vystymąsi. Ypač stipriai buvo paveiktos regiono rytinės gentys (njamveziai, gogai, hehiai), kurios tapo svarbiausiais tarpininkais, iš krašto gabeno vergus, dramblio kaulą, raganosio ragą ir kitas prekes. Tarp šių prekybinių genčių prasidėjo politinė konsolidacija: aplink svarbiausius prekybinius miestus trumpam susikūrė didelės "imperijos". Jas iniciavo svarbios to meto asmenybės -– karingi vadai, kaip kad [[Mirambas]], [[Munjigumbė]] ir kt.

XIX a. II pusėje krašte ėmė lankytis ir europiečių keliautojai, kurie domėjosi juo pirmiausia ieškodami Nilo ir kitų didžiųjų upių ištakų. 1864 m. čia lankėsi [[John Hanning Speke]], 1871 ir 1875 m. -– [[Henry Morton Stanley]], ir kt.

Britai užvaldė šiaurinę krašto dalį kaip [[Ugandos protektoratas|Ugandos protektoratą]]. Belgai valdė vakarines karalystes kaip dalį Belgijos Kongo ([[Kivu provincija|Kivu provinciją]]). Pietrytinės valstybės atiteko Vokietijai ([[Vokietijos Rytų Afrika]]i), kuri valdė teritorijas dabartinėje Tanzanijoje, Ruandoje ir Burundyje. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. šią koloniją panaikinus, didžiąją dalį jos gavo [[Britų Imperija]] (kaip [[Tanganikos mandatas|Tanganikos mandatą]]), o vakarinį pakraštį -– Belgija (čia suformuota kolonijinė valda [[Ruanda-Burundis]]).

1960 m. nepriklausomybę nuo Belgijos iškovojo Kongas, 19611961m. -– [[Tanganika]], 1962 m. -– Uganda, Ruanda ir Burundis. Postkolonijines valstybes kuriant "moderniu" pagrindu ir siekiant įdiegti naujas tapatybes, dauguma atvejų tradicinės valstybės buvo panaikintos (Tanganikos, Ruandos atveju) iš karto po nepriklausomybės. Burundžio ir Ugandos monarchijos buvo išlaikytos dar keletą metų, iki 1966 m. 1993 m. Ugandoje prasidėjo tradicinių monarchijų atgaivinimo procesas. Tais metais atkurtos 4 įtakingiausios karalystės, kurios traktuojamos kaip šalies administraciniai subregionai ir turi savivaldą. vėliau karalysčių atkūrimo ar net naujo sukūrimo paprašė ir kitos etninės grupės.

Po nepriklausomybės visos šalys regione susidūrė su rimtomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Auganti įtampa tarp atskirų visuomenės klasių prasiveržė kaip žudynės Burundyje 1972 m. ir 1994 ., ar [[Ruandos genocidas]] 1993 m. Socialiniai prieštaravimai ir ekspansyvios nuotaikos sukėlė ir du nuožmius karus regione: [[Pirmasis Kongo karas|Pirmąjį Kongo karą]] ir [[Antrasis Kongo karas|Antrąjį Kongo karą]].

[[vaizdas:Matoke market in kampala uganda.jpg|thumb|Matokės bananai -– svarbiausias maisto produktas]]

* Gyvulių augintojų zona buvo toliau nuo Viktorijos ežero, ir jai priklausė karalystės [[Bunjoras]], [[Ankolė]], [[Mpororas]], [[Karagvė]], [[Ruandos karalystė|Ruanda]], [[Burundžio karalystė|Burundis]], [[Buha]] ir kt. Čia irgi susiformavo dvi klasės, tačiau pagrįstos skirtingais ūkiais. Valdančioji klasė buvo gyvulių augintojai. Jie vadinosi [[tutsiai]] (Ruandoje, Burundyje, Baha), [[bahima]] (Bunjore, Ankolėje, Karagvėje), [[bahororo]] (Mpore), [[banjamulenge]] (dab. KDR teritorijoje). Žemdirbiai ([[hutu]] pietinėse karalystėse, [[bairu]] -– šiaurinėse) buvo priklausomoji klasė. Jie neturėjo teisės auginti galvijus, tuoktis su gyvulių augintojais, eiti karinės tarnybos. Visi valstybiniai ir kariniai postai buvo užimami tik gyvulių augintojų. Pastaroji klasė irgi buvo griežtai hierarchinė, statusas rėmėsi turimų gyvulių skaičiumi, o tarpusavio santykius apsprendė senjoro-vasalo santykiai, vadinami ''buhake'' (Ruandoje), ''okutoidža'' (šiaurėje), ''ubugabire'' (Burundyje).<ref>Buluda, Itandala (1986) [http://archive.lib.msu.edu/DMC/African%20Journals/pdfs/Utafiti/vol8no2/aejp008002004.pdf Feudalism in East Africa] Journal of the Faculty of Arts and Social Sciences, University of Dar es Salaam.</ref>

Visa karalysčių architektūra buvo statoma iš greitai gendančių medžiagų: šiaudų, stiebų ir medžio, todėl nėra likę senų statinių. Paplitę apvalaus plano namai su kūgišku stogu. Visuomenė gyveno nedidelėse apvalaus plano gyvenvietėse - kaimuose.

Karalystės turėjo tradiciją keisti sostines kaskart mirus valdovui. Skirtingai nei [[Pietinės Afrikos istorija|Pietinės Afrikos bantu valstybėse]], kur kiekviena sostinė tapdavo valdovo kulto vieta ir leisdavo fiksuoti istoriją, Didžiųjų ežerų karalystėse sostinės buvo paliekamos ir ilgainiui visiškai sunykdavo. Tačiau valdant valdovui jos būdavo miestai su didele gyventojų koncentracija ir užimdavo nemažus plotus. Sostinėse buvo atskiri gyvenviečių kompleksai, skirti valstybės pareigūnams (ministrams) ir provincijų valdytojams. Njoro valdovo rūmuose, kurie sostinėje užimdavo centrinę vietą, buvo daugybė patalpų. Čia buvo talpinamas valdovo sostas ''nyamaro'', paveldėtas iš Bačvezių dinastijos ritualinis būgnas ''nyalebe'', karaliaus pieno stalelis, kėdė skirta gerti pieną ir t. t. Rūmuose buvo atskiros šventyklos, kirpykla, atskiri kambariai sakraliems daiktams -– ietims, būgnams ir t. t. Prie rūmų gyvendavo dvariškiai ir sargybiniai, buvo vieta teismui.