Afrikos Didžiųjų ežerų valstybės: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zykasaa (aptarimas | indėlis)
S įtraukta Kategorija:Ugandos istorija naudojant HotCat
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Automatinis santrumpų taisymas (žr. http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/rasyba/sutrumpinimai.html)
Eilutė 17:
[[Bantų migracija|Bantų migracijos]] laikais II tūkst. pr. m. e. pabaigoje į regioną iš šiaurės vakarų kėlėsi bantų kalbomis kalbančios gentys, kurios atsinešė pažangesnes neolito technologijas. Dėl ypač palankių gamtinių sąlygų I tūkst. pr. m. e. jie išvystė aukštą priešistorinę kultūrą, kuriai, kaip spėjama, įtakos turėjo tuo metu šiaurėje klestėjusi [[Kušo civilizacija]], dar vėliau - [[Aksumo imperija]]. Tai buvo [[Ureve kultūra]], kurios gyventojai išmoko auginti [[sorgas|sorgą]], [[soros|soras]], ėmė verstis gyvulininkyste, gamino savitą ir aukšto lygio keramiką.
 
III a. pr. m. e. viduryje čia suklestėjo geležies lydimo technika, kuri greičiausiai atėjo iš pietvakarių, t. y. [[Katanga|Katangos]] regiono. Geležies amžiaus bantai išplatino Ureve kultūrą visame Didžiųjų ežerų regione, pirmiausia upių ir ežerų pakrantėse. Tačiau suklestėjimas (lydiminė žemdirbystė ir geležies lydymas) nulėmė spartų vietos miškų kirtimą. Dėl to kadaise džiunglėmis apaugęs regionas buvo beveik iškirstas. Ureve kultūra egzistavo per visą I mūsų eros tūkst., tačiau apie VII a. pastebimas jos nuosmukis - visuomenės pereina į vėlyvąjį [[geležies amžius|geležies amžių]].
 
Nuo VIII a. regione paplinta naujo tipo kultūra: taip vadinama W keramika. Kartais išskiriamas pereinamasis laikotarpis po Urewe kultūros - C keramika. W keramikos laikotarpiui priskiriama [[Ntusi]] archeologinė vietovė vakarų Ugandoje. Tuo metu kultūriniai centrai nuo Viktorijos ežero pakrančių persikėlė link kalnuotesnių, gyvulininkystei palankesnių vietovių. Pastebimas gyvulininkystės reikšmės augimas visuomenėje, vyrų ir moterų darbų diferenciacija, tačiau dar nėra susiformavę klasės, pagrįstos darbo pasidalinimu.
Eilutė 29:
XVII a. atsiranda naujo tipo kultūra, taip vadinama X/Y keramika. Jai būdingos dviejų tipų keramikos rūšys: "prabangūs", gerokai aukštesnio lygio, Y keramikos dirbiniai, ir gerokai paprastesni X keramikos dirbiniai. Manoma, kad tai atskindi po nilotų migracijų Didžiųjų ežerų valstybėse susiformavusią dvigubą visuomenės sistemą. Visuomenė pradėta dalinti į dvi klases: gyvulių augintojai (vadinami [[tutsiai]]s pietiniame areale ir ba[[hima]] šiauriniame) užima aukštesnę padėtį, o žemdirbiai (vadinami [[hutu]] pietiniame areale ir ba[[iru]] šiauriniame) - žemesnę.
 
Būtent nuo XVII a. visame regione ėmė kurtis daug smulkių valstybių, kurios išaugo iš klanais paremtų susivienijimų. Kiekviena šių valstybių turi savo įkūrimo legendas, kurios siejamos su žymiais valdovais, ir kurios nukelia pradžią į ankstyvesnius laikus, t. y. XV-XVI a., t. y. nilotų migraciją. Tačiau remiantis archeologiniais radiniais, mokslininkai linkę nukelti šią politinę konsolidaciją į XVII a. vidurį ar net pabaigą.
 
Per XVII a. svarbiausia valstybė buvo [[Bunjoras]], tiesioginė Kitaros imperijos palikuonė. Iš jos plito įvairios legendos, religinės sistemos, simbolika, legimuojančios visuomenės susiskaldymą ir valdovų valdžią. Vėliau, XVIII a., jo svarbą nustelbė kitos valstybės, pirmiausia [[Buganda]], [[Karagvės karalystė|Karagvė]], [[Ruandos karalystė|Ruanda]] ir [[Burundžio karalystė|Burundis]]. Daug smulkių valstybių susiformavimas lėmė regiono gentinį ir lingvistinį susiskaidymą. Tarp šių valstybių buvo griežtai centralizuotos, didelės valstybės, kaip Buganda, ir smulkių karalysčių susivienijimai, turintys bendrą tapatybę, kaip Busoga ar Buhaja. Nepilnas valstybių sąrašas XIX a. pabaigoje yra:
Eilutė 101:
Visa karalysčių architektūra buvo statoma iš greitai gendančių medžiagų: šiaudų, stiebų ir medžio, todėl nėra likę senų statinių. Paplitę apvalaus plano namai su kūgišku stogu. Visuomenė gyveno nedidelėse apvalaus plano gyvenvietėse - kaimuose.
 
Karalystės turėjo tradiciją keisti sostines kaskart mirus valdovui. Skirtingai nei [[Pietinės Afrikos istorija|Pietinės Afrikos bantu valstybėse]], kur kiekviena sostinė tapdavo valdovo kulto vieta ir leisdavo fiksuoti istoriją, Didžiųjų ežerų karalystėse sostinės buvo paliekamos ir ilgainiui visiškai sunykdavo. Tačiau valdant valdovui jos būdavo miestai su didele gyventojų koncentracija ir užimdavo nemažus plotus. Sostinėse buvo atskiri gyvenviečių kompleksai, skirti valstybės pareigūnams (ministrams) ir provincijų valdytojams. Njoro valdovo rūmuose, kurie sostinėje užimdavo centrinę vietą, buvo daugybė patalpų. Čia buvo talpinamas valdovo sostas ''nyamaro'', paveldėtas iš Bačvezių dinastijos ritualinis būgnas ''nyalebe'', karaliaus pieno stalelis, kėdė skirta gerti pieną ir t. t. Rūmuose buvo atskiros šventyklos, kirpykla, atskiri kambariai sakraliems daiktams - ietims, būgnams ir t. t. Prie rūmų gyvendavo dvariškiai ir sargybiniai, buvo vieta teismui.
=== Menas ir mokslas ===
[[vaizdas:Uganda cesarean section.gif|thumb|left|Cezario pjūvis, atliekamas žiniuonio Ugandoje]]
[[vaizdas:Ballet national du Rwanda devant Jules Ferry.jpg|thumb|Ruandos šokis Intorė]]
Neturėdama rašto, Didžiųjų ežerų karalysčių visuomenė ypatingai išvystė žodinę perduodamąją tautosaką ir [[muzika|muziką]]. Svarbiausias naudojamas instrumentas yra [[engoma]] (vietinio tipo [[būgnas]]), kartu naudojamas ir perduoti informacijai, turintis sakralinę funkciją, viena iš svarbiausių valdovo regalijų. Taip pat plačiai naudojamas [[enganga]] ([[arfa]]), [[endingidi]] (vienastygis instrumentas), [[amakondere]] (medinis trimitas), [[omukuli]] (fleita) ir t. t. Visose valstybėse išsivystė monarcho rūmams skirtų šokių žanrai, savotiškas [[teatras|teatro]] prototipas.
 
Didžiųjų ežerų gyventojai padarė nemažų pasiekimų [[medicina|medicinoje]]. XIX a. besilankančius europiečius stebino vietos žiniuonių gebėjimas atlikti [[cezario pjūvis|cezario pjūvį]]. Pasakojama, kad moteris buvo apsvaiginama [[bananų vynas|bananų vynu]], jis naudotas ir dezinfekcijai. Žaizda buvo siuvama geležinėmis adatomis ir užtepama žolelių koše.