Nepritaręs Ketvirtosios Prancūzijos respublikos Konstitucijai, [[1946]] m. sausį atsistatydino iš pareigų. Įkūrė opozicinę partiją – Prancūzų tautos susivienijimą, kuri, tačiau [[1951]] m. vykusiuose rinkimuose partija daugumos nelaimėjo, [[1953]] m. pats Š. de Golis ją paleido. Penkerius metus praleido vienumoje. Per tą laiką parašė trijų tomų vadinamuosius „Karo memuarus“. [[1957]] m. prasidėjusikilusi gili politinė krizė Prancūzijoje, ilgai trukę konfliktai [[Prancūzijos užjūrio valdos]]e – iš pradžių pralaimėjimas [[Vietnamo karas|Vietnamo kare]], o netrukus prasidėjęs ir prasidėjęs [[Alžyro karas|karas Alžyre]] sukėlė ir ekonominius sunkumus šalyje. Situaciją paaštrino tai, kad Ketvirtosios Prancūzijos respublikos prezidentas turėjo mažai galių įtakoti dažnai besikeičiančias šalies Vyriausybes. [[1958]] m. [[gegužės 15]] d. Š. de Golis išleido atsišaukimą, kuriame pareiškė esąs pasiruošęs „priimti visus Respublikos įgaliojimus“. Tų pačių metų [[birželio 1]] d. Prancūzijos prezidentas René Coty kreipėsi į Nacionalinį susirinkimą ir pareikalavo suteikti nepaprastuosius įgaliojimus Š. de Goliui formuoti naują Vyriausybę ir pakeisti Konstituciją. [[Birželio 1]] d. parlamentas paskyrė de Golį naujuoju šalies ministru pirmininku. Rugpjūčio mėnesį buvo parengtas naujos Konstitucijos projektas, kuriuo labai sustiprintos prezidento galios, numatyti visuotiniai prezidento rinkimai, ir, atitinkamai, sumažinti parlamento įgaliojimai. 1958 m. [[rugsėjo 28]] d. įvykusio [[referendumas|referendumo]] metu, palaikius 79,2% balsavusiųjų, buvo priimta naujoji Konstitucija ir sukurta Penktoji Prancūzijos respublika.
