François Mitterrand: Skirtumas tarp puslapio versijų

▲[[1933]] m. baigęs religinį koležą, įstojo į Paryžiaus universitetą, dalyvavo kraštutinių dešiniųjų jaunimo organizacijos „Croix de Feu“ (Ugnies kryžius) veikloje. [[1938]] m. mobilizuotas į armiją, [[1940]] m. sužeistas pateko į [[Vokiečiai|vokiečių]] nelaisvę, paleistas dirbo [[Viši]] kolaboracinės vyriausybės karo belaisvių komisariate, už nuopelnus režimui buvo apdovanotas “Francisque“ medaliu, bet po metų atsistatydino ir nuo [[1943]] m. dalyvavo [[Pasipriešinimas|Pasipriešinime]].

▲Po [[Antrasis pasaulinis karas|karo]] [[1944]] m. spaudos darbuotojas, leidėjas. [[1946]] – [[1958]] m. Prancūzijos Nacionalinio susirinkimo narys nuo ''Demokratinio ir socialistinio Pasipriešinimo sąjungos''. [[1953]] – [[1965]] m. šios partijos pirmininkas. [[1947]] – [[1950]] m. koalicinėje vyriausybėje buvo kovotojų ir karo aukų ministras, [[1950]] – [[1954]] m. užjūrio teritorijų ministras, [[1954]] – [[1957]] m. vidaus reikalų ministras. Jam priklauso frazė „Alžyras – tai Prancūzija“.

▲[[1959]] – [[1962]] m. Prancūzijos [[Senatas|senato]] narys. [[1965]] – [[1968]] m. ''Kairiųjų demokratinių ir socialistinių jėgų federacijos'' lyderis. [[1965]] m. kandidatavo į Prancūzijos prezidentus, bet antrame ture pralaimėjo [[Šarlis de Golis|Š. de Goliui]], surinkęs 44 % balsų.

▲[[1969]] – [[1970]] m. dalyvavo kuriant [[Prancūzijos socialistų partija|Prancūzijos socialistų partiją]], [[1971]] – [[1981]] m. renkamas jos pirmuoju sekretoriumi. [[1972]] – [[1983]] m. [[Socialistų Internacionalas|SI]] pirmininko pavaduotojas.

▲[[1974]] m. antrą kartą dalyvavo Prezidento rinkimuose ir antrame ture gavo 49,3 % balsų. [[1981]] m. [[gegužės 10]] d. gavęs 52 % balsų, išrinktas Prancūzijos prezidentu. Jis panaikino mirties bausmę, pakėlė minimalų atlyginimą, paankstino pensiją, iki 5 savaičių pratęsė atostogas. Tačiau prasidėjo infliacija, kurios socialistų vyriausybė nesugebėjo pažaboti.

▲[[1986]] m. rinkimus į Nacionalinį susirinkimą laimėjo dešinieji, bet jiems taip pat nepavyko pasiekti ženklių pokyčių. Pradėjus ardyti socialinę sistemą, nepasitenkinimas dešiniaisiais dar labiau išaugo, todėl [[1988]] m. F. Miteraną prancūzai vėl išrinko prezidentu.