François Mitterrand: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
Eilutė 36:
|vikiteka= Category:François Mitterrand
}}
'''Fransua Miteranas''' (''François Mitterrand'', [[1916]]  m. [[spalio 26]] d. [[Žarnakas|Žarnake]], [[Šarentė]] provincija  – [[1996]]  m. [[sausio 8]] d. [[Paryžius|Paryžiuje]])  – teisininkas ir politologas, [[Prancūzija|Prancūzijos]] politinis veikėjas, [[1981]] [[1995]]  m. Prancūzijos prezidentas.{{šaltinis|{{VLE|XV|263-264||Mitterand François (Fransua Miteranas)}}}}
 
== Biografija ==
Gimė konservatyvioje šeimoje. [[1933]]  m. baigęs religinį koležą, įstojo į [[Paryžiaus universitetas|Paryžiaus universitetą]]. Studijavo teisę, literatūrą ir politikos mokslus. Kartu dalyvavo kraštutinių dešiniųjų jaunimo organizacijos „Croix de Feu“ (Ugnies kryžius) veikloje. [[1938]]  m. mobilizuotas į armiją,. [[1940Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu [[1940]] m. buvo sužeistas, pateko į [[Vokiečiai|vokiečių]] nelaisvę, paleistas dirbo [[Viši]] kolaboracinės vyriausybės karo belaisvių komisariate, už nuopelnus režimui buvo apdovanotas “Francisque“„Francisque“ medaliu, bet po metų atsistatydino ir nuo [[1943]]  m. dalyvavo [[Pasipriešinimas|Pasipriešinime]].
 
Po [[Antrasis pasaulinis karas|karo]] [[1944]]  m. spaudos darbuotojas, leidėjas. [[1946]] [[1958]]  m. Prancūzijos Nacionalinio susirinkimo narys nuo ''Demokratinio ir socialistinio Pasipriešinimo sąjungos''. [[1953]] [[1965]]  m. šios partijos pirmininkas. [[1947]] [[1950]]  m. koalicinėje vyriausybėje buvo kovotojų ir karo aukų ministras, [[1950]] [[1954]]  m. užjūrio teritorijų ministras, [[1954]] [[1957]]  m. vidaus reikalų ministras. Jam priklauso frazė „Alžyras  – tai Prancūzija“.
[[1933]] m. baigęs religinį koležą, įstojo į Paryžiaus universitetą, dalyvavo kraštutinių dešiniųjų jaunimo organizacijos „Croix de Feu“ (Ugnies kryžius) veikloje. [[1938]] m. mobilizuotas į armiją, [[1940]] m. sužeistas pateko į [[Vokiečiai|vokiečių]] nelaisvę, paleistas dirbo [[Viši]] kolaboracinės vyriausybės karo belaisvių komisariate, už nuopelnus režimui buvo apdovanotas “Francisque“ medaliu, bet po metų atsistatydino ir nuo [[1943]] m. dalyvavo [[Pasipriešinimas|Pasipriešinime]].
 
[[1959]] [[1962]]  m. Prancūzijos [[Senatas|senato]] narys. [[1965]] [[1968]]  m. ''Kairiųjų demokratinių ir socialistinių jėgų federacijos'' lyderis. [[1965]]  m. kandidatavo į Prancūzijos prezidentus, bet antrame ture pralaimėjo [[Šarlis de Golis|Š. de Goliui]], surinkęs 44 % balsų.
Po [[Antrasis pasaulinis karas|karo]] [[1944]] m. spaudos darbuotojas, leidėjas. [[1946]] – [[1958]] m. Prancūzijos Nacionalinio susirinkimo narys nuo ''Demokratinio ir socialistinio Pasipriešinimo sąjungos''. [[1953]] – [[1965]] m. šios partijos pirmininkas. [[1947]] – [[1950]] m. koalicinėje vyriausybėje buvo kovotojų ir karo aukų ministras, [[1950]] – [[1954]] m. užjūrio teritorijų ministras, [[1954]] – [[1957]] m. vidaus reikalų ministras. Jam priklauso frazė „Alžyras – tai Prancūzija“.
 
[[1969]] [[1970]]  m. dalyvavo kuriant [[Prancūzijos socialistų partija|Prancūzijos socialistų partiją]], [[1971]] [[1981]]  m. renkamas jos pirmuoju sekretoriumi. [[1972]] [[1983]]  m. [[Socialistų Internacionalas|SI]] pirmininko pavaduotojas.
[[1959]] – [[1962]] m. Prancūzijos [[Senatas|senato]] narys. [[1965]] – [[1968]] m. ''Kairiųjų demokratinių ir socialistinių jėgų federacijos'' lyderis. [[1965]] m. kandidatavo į Prancūzijos prezidentus, bet antrame ture pralaimėjo [[Šarlis de Golis|Š. de Goliui]], surinkęs 44 % balsų.
 
[[1974]]  m. antrą kartą dalyvavo Prezidento rinkimuose ir antrame ture gavo 49,3 % balsų. [[1981]]  m. [[gegužės 10]] d. gavęs 52 % balsų, išrinktas Prancūzijos prezidentu. Jis panaikino mirties bausmę, pakėlė minimalų atlyginimą, paankstino pensiją, iki 5 savaičių pratęsė atostogas. Tačiau prasidėjo infliacija, kurios socialistų vyriausybė nesugebėjo pažaboti.
[[1969]] – [[1970]] m. dalyvavo kuriant [[Prancūzijos socialistų partija|Prancūzijos socialistų partiją]], [[1971]] – [[1981]] m. renkamas jos pirmuoju sekretoriumi. [[1972]] – [[1983]] m. [[Socialistų Internacionalas|SI]] pirmininko pavaduotojas.
 
[[1986]]  m. rinkimus į Nacionalinį susirinkimą laimėjo dešinieji, bet jiems taip pat nepavyko pasiekti ženklių pokyčių. Pradėjus ardyti socialinę sistemą, nepasitenkinimas dešiniaisiais dar labiau išaugo, todėl [[1988]]  m. F. Miteraną prancūzai vėl išrinko prezidentu. Pirmasis Prancūzijos prezidentas, [[1992]] m. apsilankęs [[Lietuva|Lietuvoje]].
[[1974]] m. antrą kartą dalyvavo Prezidento rinkimuose ir antrame ture gavo 49,3 % balsų. [[1981]] m. [[gegužės 10]] d. gavęs 52 % balsų, išrinktas Prancūzijos prezidentu. Jis panaikino mirties bausmę, pakėlė minimalų atlyginimą, paankstino pensiją, iki 5 savaičių pratęsė atostogas. Tačiau prasidėjo infliacija, kurios socialistų vyriausybė nesugebėjo pažaboti.
 
[[1986]] m. rinkimus į Nacionalinį susirinkimą laimėjo dešinieji, bet jiems taip pat nepavyko pasiekti ženklių pokyčių. Pradėjus ardyti socialinę sistemą, nepasitenkinimas dešiniaisiais dar labiau išaugo, todėl [[1988]] m. F. Miteraną prancūzai vėl išrinko prezidentu.
 
{{start box}}
eilutė 57 ⟶ 56:
{{succession box|title=[[Prancūzijos prezidentas]]|before=[[Valéry Giscard d'Estaing]]|after=[[Jacques Chirac]]|years=[[1981]]–[[1995]]}}
{{end box}}
 
== Šaltiniai ==
{{ref}}
 
== Nuorodos ==