Antoine-Jean Gros: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1799]] m. pasprukęs iš apgulto Genujos miesto, Grosas iškeliauja į Paryžių, kur [[1801]] m. pradžioje įsikuria Kapucinų kvartale. Jo eskizas paveikslui Nazareto mūšis (dabar Musée de Nantes) pelno prizą, suteiktą [[1802]] m. konsulųkonsulo, bet pats paveikslas taip ir nebuvo nutapytas, dėl aptarinėtos priežasties, jog Napoleonas jautė pavydą generolui Žanui Andochui Žunot; tačiau Bonapartas atsilygino Grosui, liepdamas įamžinti savo vizitą Jafos maro ligonių namuose. Po ''Les Pestiférés de Jaffa'' (Luvras) sekė kiti paveikslai: „''Abukiro mūšis''“ [[1806]] m. (Versalis) ir „''Yluvos mūšis''“ [[1808]] m. (Luvras). Šios trys temos davė dailininkui didžiojo meistro vardą bei užtarnautą garbę.

Iki tol, kol militaristiniai elementai toliau liko susieti su prancūzų nacionaliniu gyvenimu, tol Grosas gavo iš to naujo ir energingo įkvėpimo, nešusio jį į patį įvykių sūkurį, kurį jis ir vaizdavo; bet kariuomenė ir generolas buvo atskirti nuo žmonių, tad Grosas bandė iliustruoti šiuos epizodus perteikdamas asmenines ambicijas, kas ir buvo priežastis prasimanyti maisto, reikalingo jo genijui, ir trūkumus, jo meniniai pozicijai, tuo metu tapusiai akivaizdžia. Besimokydamas Klasikų skyriuje Grosas buvo suvaržytas šių dailininkų taisyklių, net kai jo natūralistinis tipų judėjimas ir besirėmimas ryškių spalvų ir tonų efektu, atrodo vertė jį priešintis jiems.