Laisvosios Europos radijas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas''' ({{en|Radio Free Europe / Radio Liberty}}, RFE/RL)  – [[JAV Kongresas|JAV Kongreso]] finansuojama žiniasklaidos bendrovė, transliuojanti laidas Rytų ir Pietryčių [[Europa|Europos]], [[Rusija|Rusijos]], [[Kaukazas|Kaukazo]], Vidurinės ir Pietvakarių [[Azija|Azijos]] bei Artimųjų Rytų šalims. [[Baltarusija]], [[Iranas]], [[Turkmėnija]], [[Tadžikija]], [[Uzbekija]] retransliuoti šio radijo programas savo šalyse draudžia. Centrinė būstinė  – [[Vašingtonas]], veikla sutelkta radijo transliacijų centre [[Praha|Prahoje]].

[[Vaizdas:RFE Broadcast Regions crop.jpg|thumb|RFE/RL transliacinis regionas 2009 m.]] Tikslai  – skleisti patikimą informaciją, skatinti demokratines permainas ir [[laisvoji rinka|laisvosios rinkos]] kūrimą, būti laisvos ir kokybiškos žiniasklaidos pavyzdžiu. Radijo veiklą prižiūri [[JAV prezidentas|JAV prezidento]] skiriama 9 narių Radijo transliacijų valdytojų taryba ({{en|Broadcasting Board of Governors}}, BBG). Savo transliacijų regione turi daugiau kaip 20 biurų, juose dirba daugiau kaip 1100 laisvai samdomų vietos žurnalistų. Per savaitę parengia apie 1000 valandų radijo transliacijų 28 kalbomis. Klausytojų  – apie 35 milijonai (2006  m.). Laidos transliuojamos per JAV Tarptautinių transliacijų biuro ({{en|International Broadcasting Bureau}}, IBB) trumpųjų bangų stotis Vokietijoje, Kuveite, Filipinuose, Džibutyje, Šiaurės Marianų salose, Šri Lankoje, Tailande ir JAV, o taip pat per vietines transliacinio regiono radijo stotis.

„Laisvosios Europos radijas“ ir „Laisvės radijas“ kūrėsi kaip savarankiškos organizacijos. „Laisvosios Europos radiją“ [[1950]]  m. [[Miunchenas|Miunchene]] įsteigė [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] pabėgėlių iš Vidurio Europos organizacija  – Nacionalinis laisvosios Europos komitetas. Savo transliacijas ji pradėjo [[1950  m.]] [[liepos 4]] d. Pirmosios laidos buvo transliuojamos čekų ir slovakų kalbomis klausytojams [[Čekoslovakija|Čekoslovakijoje]] per mažą mobilią radijo stotį, pastatytą [[bavarija|Bavarijoje]] netoli Čekoslovakijos sienos.

[[1953 ]] m.]] [[kovo 1]] d. transliacijas pradėjo Rusijos tautų išlaisvinimo Amerikos komiteto Miunchene įkurtas „Išlaisvinimo radijas“ ({{en|Radio Liberation}}, {{ru|Радио «Освобождение»„Освобождение“}}), kuri [[1964]]  m. buvo pavadinta „Laisvės radiju“ ({{en|Radio Liberty}}, {{ru|Радио «Свобода»„Свобода“}}).

Abi radijo stotys rengė ir transliavo laidas svarbiausiomis [[TSRSSSRS]] , VidurinėsVidurio ir Rytų Europos tautų kalbomis ([[Lietuviųlietuvių kalba|lietuvių]], [[Latviųlatvių kalba|latvių]], [[estų kalba]] nuo [[1975]]  m.). Nuo pat įkūrimo per [[CŽV|Centrinę žvalgybos valdybą]] (CŽV) jas slapta finansavo JAV vyriausybė. [[1971]]  m. kilus skandalui ir reikalavimams nutraukti transliacijas (senatorius Viljamas Fulbraitas net pavadino jas „šaltojo karo reliktais“) „Laisvosios Europos radijo“ ir „Laisvės radijo“ ryšiai su CŽV buvo nutraukti ir JAV vyriausybė ėmė finansuoti jas viešai, grantų būdu. Nuo [[1973]] m. transliacijas prižiūri JAV Kongreso Tarptautinių radijo transliacijų taryba. [[1976]] m. „Laisvosios Europos radijas“ ir „Laisvės radijas“ sujungti į vieną bendrovę – „Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“, [[1995]] m. ji pertvarkyta ir perkelta į [[Praha|Prahą]]. Pertvarkymo metu panaikinta Vengrų tarnyba, o Lenkų ir Čekų tarnybos atsiskyrė ir su „Laisvosios Europos radijo“ emblema toliau dirbo savarankiškai [[Varšuva|Varšuvoje]] ir [[Praha|Prahoje]]. [[2004]] m. uždarytos Latvių, Estų, Slovakų, Bulgarų, Kroatų ir Rumunų tarnybos.

Lietuvių tarnyba įkurta [[1974]]  m. TSRSSSRS gyventojams skirtame „Laisvės radijuje“ Miunchene, pirmoji lietuviška laida perduota [[1975]]  m. [[sausio 4]] d. [[1984]]  m. išeivių organizacijų iniciatyva siekiant pabrėžti, kad JAV nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimo į TSRSokupacijos, šių šalių tarnybos perkeltos į nominaliai nepriklausomoms Rytų ir Vidurio Europos šalims skirtą „Laisvosios Europos radiją.“

Miunchene įvairiu laiku dirbo [[Kajetonas Julius Čeginskas]], [[Kęstutis Čerkeliūnas]], [[Kęstutis Jokubynas]], [[Eglė Juodvalkė]], [[Jonas Jurašas]], [[Aušra Marija Jurašienė]], [[Aleksandras Katzas]], [[Saulius Kubilius]], [[Juozas Bronius Laučka]], [[Vytautas Mackevičius (1920)|Vytautas Mackevičius]], [[Viktoras Nakas]], [[Edvardas Tuskenis]]. Radijo tyrimų institute dirbo [[Saulius Antanas Girnius]]. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę [[1990]]  m. Vilniuje įkurtas „Laisvosios Europos radijo“ biuras. Jame dirbo [[Vidmantas Valiušaitis]], [[Rimgaudas Geleževičius]], [[Jūratė Damulytė]], [[Silvija Ladygienė]], [[Valentinas Mitė]], [[Audrius Siaurusevičius]], [[Saulius Spurga]], [[Algimantas Žukas (1944)|Algimantas Žukas]] ir kiti.

[[1995]]  m. Lietuvių tarnyba kartu su „Laisvosios Europos radiju / Laisvės radiju“ perkelta į Prahą. Iš Miuncheno čia atvyko dirbti [[Gintaras Aleknonis]], [[Mykolas Drunga]], [[Kęstutis Girnius]], [[Saulius Tomas Kondrotas]], iš Lietuvos  – [[Aušra Jaruševičiūtė]] (Jūraitė), [[Laimantas Jonušys]], R. Geleževičius, [[Andrius Kunčina]], Valentinas Mitė, [[Irena Vaišvilaitė]], [[Virgis Valentinavičius]], iš Bonos  – [http://www.udrys.net Darius Udrys].

Šaltojo karo metais Lietuvių tarnyba pabrėžė nepalaikanti ryšių su jokiomis politinėmis organizacijomis, rengė laidas tautinės savimonės puoselėjimo, TSRSSSRS politikos kritikos, tikinčiųjų teisių gynimo klausimais, skaitė [[LKBK|Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką]] ir kitų pogrindžio leidinių tekstus. Svarbų vaidmenį ji atliko Atgimimo laikotarpiu informuojant visuomenę apie įvykius ir permainas. Žlugus komunizmui Lietuvių tarnyba ypatingą dėmesį skyrė pokomunistinėse šalyse vykdomoms politikos ir ūkio reformoms, Europos integracijai ir Lietuvos santykiams su rytų kaimynėmis. Pagal RFE/RL veiklos gaires Lietuvių tarnyba veikė, kaip nešališkos, patikimos žiniasklaidos pavyzdys.

[[2003 m.]] m. lėšų taupymo sumetimais, JAV Prezidentoprezidento [[George Walker Bush|George W. Bush]] Vyriausybė pasiūlė Lietuvių tarnybą ir septynias kitas tarnybas uždaryti. <ref>{{VLE|XI|- 452|[[Gintaras Aleknonis]]|Laisvosios Europos radijas}}</ref> Po kovos JAV Kongrese dėl Lietuvių tarnybos išlikimo, prie kurios tarnybą palaikančiais laiškais prisidėjo buvęs Lietuvos Respublikos Prezidentasprezidentas [[Valdas Adamkus]], tuometinis Lietuvos Respublikos Ministrasministras Pirmininkaspirmininkas [[Algirdas Brazauskas]], buvęs Seimo Pirmininkaspirmininkas [[Artūras Paulauskas]] ir kiti aukšto rango Lietuvos politikai, [[2004 ]] m.]] JAV Kongresas nutraukė šios ir šešių kitų tarnybų finansavimą ir Lietuvių tarnyba buvo uždaryta. Dauguma tarnybos narių [http://video.google.com/videoplay?docid=-6758900379136304387 atsisveikino su klausytojais]; jie buvo atleisti [[2003  m.]] gruodžio mėnesį. [http://video.google.com/videoplay?docid=-1856268562098051371 Paskutinė „Laisvosios Europos radijo“ Lietuvių tarnybos laida] nuskambėjo [[2004  m.]] [[sausio 30]] d. Laidoje dalyvavo paskutinis tarnybos direktorius [[Saulius Tomas Kondrotas]], paskutiniai tarnybos darbuotojai Andrius Kunčina ir Darius Udrys bei korespondentė Lietuvoje Jūratė Damulytė.

* 1974–[[1978]] m. [[Juozas Bronius Laučka]] – 1974-[[1978]] m.

* [[2001]]–2004 m. [[Saulius Tomas Kondrotas]] – [[2001]]-2004 m.

Lietuvoje retransliuojamos „Laisvės radijo”radijo“ laidos rusų kalba  – „[[Žinių radijas|Žinių„Žinių radijoradijo“]]” programoje kasdien nuo 21.00 iki 06.00 val. (savaitgaliais  – nuo 20.00 iki 08.00 val.).

* [http://www.laisvojieuropa.org Laidų archyvas]