Britanijos mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

|date=[[1940]] m. [[liepos 10]] - –[[spalio 31]] d.

'''Britanijos mūšis''', '''mūšis dėl Britanijos''' ({{en|Battle of Britain}}) - – Vokietijos karinių oro pajėgų ([[Liuftvafė]]s) [[bombonešis|bombonešių]] atakos prieš britų karinius ir civilinius taikinius [[1940]] metų vasarą - – 1941  m. pradžioje siekiant priversti [[UK|Didžiąją Britaniją]] kapituliuoti ar bent sudaryti sąlygas išsilaipinimui į D. Britaniją.

Mūšio metu Britanijos [[oro erdvė]]je kovojo Liuftvafė ir Britanijos Karališkosios Oro Pajėgos ([[RAF]]). Mūšio pavadinimas kilo iš garsios [[Vinstonas Čerčilis|Vinstono Čerčilio]] [[bendruomenių rūmai|bendruomenių rūmuose]] pasakytos kalbos; „[[Mūšis dėl Prancūzijos|Prancūzijos mūšis]] jau baigtas. Manau, kad greitai prasidės ir Britanijos mūšis...”mūšis…” <ref>[http://www.battleofbritain.net/0001.html Battle of Britain 1940]</ref><ref>[http://www.bbc.co.uk/learningzone/clips/churchill-this-was-their-finest-hour-audio/6981.html Audio Clip of Churchill'sChurchill’s speech]</ref> Britų istorikai mūšio pabaiga laiko 1940  m. spalio 31 d., nes nuo tos dienos buvo praktiškai nutrauktas bombardavimas dienos metu.

Britanijos mūšis buvo pirmoji didelė [[karinė kampanija]], vykdyta tik karinių oro pajėgų. Taip pat šis mūšis iki tol buvo didžiausia ir ilgiausiai trukusi bombardavimų iš oro kampanija. Nuo 1940 metų liepos mėnesio Britanijos laivybos centrai ir kariniai uostai, tokie kaip [[Portsmutas]], buvo pagrindiniai vokiečių aviacijos taikiniai. Po mėnesio [[Liuftvafė]] perėjo prie [[RAF|Karališkųjų oro pajėgų]] aerodromų ir infrastruktūros aviacinių atakų. Mūšiui įpusėjant, Vokietijos aviacijos taikiniais tapo ir [[orlaivis|orlaivių]] gamyklos ir sausumos infrastruktūra. Galiausiai Liuftvafė ėmė bombarduoti politiškai jautrius taikinius, siekdama bombardavimu įbauginti gyventojus.

Dėl technikos pažangos trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje imti gaminti didesnis ir greitesni bombonešiai, galintys gabenti didesnius [[Aviacinė bomba|bombų]] kiekius, nei Pirmajame pasauliniame kare. Dėl to kariškiai ir politikai tikėjosi, kad bombardavimų pasekmės bus žymiai didesnės nei per PirmajįPirmąjį pasaulinį karą. Kadangi [[naikintuvas|naikintuvų]], skirtų kovoti su bombonešiais pažanga nebuvo didelė, o oro erdvės stebėjimo sistema nebuvo efektyvi, manyta, kad naikintuvams bus sunku surasti ir numušti priešo bombonešius. Net ir suradus priešo bombonešius, kurie turi savigynos priemonių ir skrenda rikiuotėje bei yra palaikomi savų naikintuvų, galimybės sėkmingai atakuoti bombonešius laikytos menkomis.

Britai oro mūšiui su Vokietija ruoštis pradėjo nuo 1934  m. Planuota didinti oro pajėgas, sukurti puolamąsias bombonešių pajėgas, nukreiptas prieš Vokietiją, taip pat stiprinti [[Priešlėktuvinė gynyba|priešlėktuvinę gynybą]]. Prioritetas buvo skirtas [[pilotas|pilotams]] mokyti ir oro pajėgų bazėms kurti, o oro pajėgų aprūpinimas modernesniais lėktuvais buvo atidėtas iki planuoto modernizacijos laikotarpio pabaigos. Tai, kad Jungtinė Karalystė neturėjo stiprių puolamųjų oro pajėgų iš dalies lėmė ir susitaikėlišką [[Neville Chamberlain]] politiką. Tuo tarpu Trečiasis Reichas plačiai išnaudojo savo naujai sukurtas oro pajėgas Vokietijos ekspansijai remti.

Tik Antrasis pasaulinis karas parodė, kad lūkesčiai dėl bombonešių efektyvumo kare buvo gerokai perdėti. Jau 1939  m. po britų antpuolių prieš vokiečių [[Karo laivas|karinius laivus]] ir jūrų pajėgų rėmimo bazes [[Šiaurės jūra|Šiaurės jūroje]] tapo aišku, kad remdamiesi [[Radaras|radarų]] duomenimis naikintuvai gali padaryti didžiulių nuostolių bombonešių rikuotėmsrikiuotėms, nepaisant jų gynybinės ginkluotės. Dėl šios patirties britai ėmė didesnį dėmesį skirti oro gynybos sistemai. Nepaisant to, britai manė, kad karą nulems bombardavimo poveikis gyventojams.

[[Vaizdas:Second world war europe 1940 map de.png|thumb|Padėtis Europoje 1940  m.]]

1939  m. rugsėjo 1 d. Trečiasis Reichas [[Įsiveržimas į Lenkiją|užpuolė Lenkiją]]. [[Prancūzija]] ir [[Jungtinė Karalystė]] paskelbė Vokietijai karą ir prasidėjo [[Antrasis pasaulinis karas]].

Per keletą Vokietijos operacijų 1940  m. Sąjungininkai patyrė didelių nuostolių, o po [[Mūšis dėl Prancūzijos|mūšio dėl Prancūzijos]] Vokietija okupavo [[Beneliuksas|Beneliukso]] šalis ir didelę dalį Prancūzijos. Britų ekspedicinės pajėgos pateko į apsupimą prie Diunkerko ir išsigelbėjo nuo visiško sunaikinimo tik sėkmingos [[Dinamo (operacija)|Dinamo operacijos]] metu. Išsigelbėjusią ekspedicinę armiją sudarė 240 000 britų karių bei 100 000 sąjunginių valstybių karių, tačiau visa sunkioji ginkluotė buvo palikta ir galimybės gintis nuo Vokietijos įsiveržimo buvo susilpnintos. Po [[Diunkerko evakuacija|britų ir prancūzų karių evakuacijos iš Diunkerko]] ir [[Mūšis dėl Prancūzijos|Prancūzijos kapituliavimo]] 1940  m. birželio 22 d. [[Hitleris]] manė, kad [[Antrasis pasaulinis karas]] praktiškai baigtas; jis taip pat manė, kad nugalėti žemyne ir likę be sąjungininkų britai greitai sutiks sudaryti taiką.<ref>Bungay 2000, p. 9.</ref>

Birželio 22 d, tarp Prancūzijos armijos ir Vokietijos Vermachto buvo sudarytos [[Kompjeno paliaubos]], o tai labai nuvylė Jungtinę Karalystę ir [[JAV]].

Nugalėjus visus priešininkus, išskyrus Jungtinę Karalystę, tikėtasi, kad britai taip pat sieks sudaryti [[paliaubos|paliaubas]], tuo labiau kad Britanijoje buvo to siekusių politinių ir visuomeninių jėgų. N. Čemberlenas, iki tol siekęs susitarimo su Vokietija, 1940  m. gegužės 10 d. atsistatydino iš [[premjeras|premjerministrų]], o jį pakeitė energingasis Vinstonas Čerčilis. 1940  m. gegužės 11 d. RAF bombardavo Vokietijos miestus. Nors užsienio reikalų sekretorius [[Lordas Halifaksas]] ir dalis britų visuomenės bei politikų norėjo tartis su Vokietija dėl taikos, naujasis premjeras Vinstonas Čerčilis ir ministrų kabineto dauguma atsisakė svarstyti paliaubų su Vokietija galimybę.<ref>Bungay 2000, p. 11.</ref> Vietoje to Čerčilis išnaudojo savo retorinius sugebėjimus sustiprinti viešosios nuomonės paramą ilgam karui ir pasipriešinimą kapituliacijai. Hitleris apsisprendė pulti Tarybų Sąjungą iki galo nenugalėjęs savo priešo Vakaruose.

1940  m. liepos 16 d. Hitleris nurodė parengti įsiveržimo į Britaniją planą „Jūrų liūtas“. Siekiant įgyvendinti šį planą Vokietijos Generalinio štabo nuomone buvo būtina užsitikrinti viešpatavimą virš Anglijos oro erdvės. Hitlerio kalba Reichstage liepos 19 d., kurioje jis kreipėsi į Angliją siūlydamas nutraukti kraujo liejimą ir apeliavo į britų „protą“, nesulaukė jokios reakcijos.

Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos įsiveržimo į Didžiąją Britaniją planai buvo nerealūs. Nei [[Jūrų pėstininkai|jūrų pėstininkų]], nei kariuomenės ginkluotė neatitiko šiai operacijai būtinų reikalavimų. Įsiveržimui trūko transporto priemonių. Iki 1939  m. vystydama savo karinę pramonę Vokietija net neplanavo užkariaujamojo karo prieš Didžiąją Britaniją.

Luftvafės vyriausiuoju vadu buvo generolas feldmaršalas [[Hermann Göring]]. Jis pasižymėjo ypatingu lojalumu Hitleriui, kuris liepos 19 d. suteikė jam specialiai sukurtą [[reichsmaršalas|reichsmaršalo]] laipsnį. Po sėkmingo karo prieš Prancūziją Hitleris save laikė puikiu karvedžiu. Vieninteliu priešininku Vakaruose liko Didžioji Britanija, ir nors dar 1939  m. pradžioje tikino, kad nesiruošia niekad kariauti su Anglija, tačiau tai tapo tikėtina realybe.

* 2-asis oro laivynas (vadas generolas feldmaršalas [[Albert Kesselring]]) - – užduotis pulti pietryčius ir Londoną;

* 3-asis oro laivynas (vadas generolas feldmaršalas [[Hugo Sperrle]]) - – užduotis pulti Britanijos vakarus, Midlendas ir šiaurės vakarai;

* 5-asis oro laivynas (generolas pulkininkas [[Hans-Jürgen Stumpff]]) - – bazavosi [[Norvegija|Norvegijoje]] ir [[Danija|Danijoje]], užduotis pulti Anglijos šiaurę bei Škotiją.

Iki 1940  m. spalio britų oro pajėgų vadu buvo maršalas [[Hugh Dowding]]. Jo vardu buvo pavadinta britų priešlėktuvinės gynybos koncepcija.

Šias grupes sudarė [[Sparnas (dalinys)|sparnai]], kuriuos sudarė 2-42–4 [[eskadrilė]]s.