Giorgio Vasari: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Submixster (aptarimas | indėlis)
Submixster (aptarimas | indėlis)
Eilutė 15:
Po 1550 m. Vazaris įgijo didelį autoritetą Florencijoje, atidarė savo mokyklą. Romoje dirbo popiežiui [[Julijus III|Julijui III]]-ajam prie Villa Giulia statybų. Nuo 1555 m. iki 1567 m. jo dirbtuvės atliko [[Palazzo Vecchio]] rūmų Didžiosios salės dekoravimą, bei [[Toskanos kunigaikštystė|Toskanos kunigaikščio]] [[Frančeskas I Medičis|Frančesko I-ojo Medičio]] ''studiolo'' (tapybos kambarys) įrengimą. Manoma, kad Džordžijus Vazaris salėje pastatė atskirą sieną, kuria pridengė [[Leonardas da Vinčis|Leonardo da Vinčio]] nebaigtą freską „Angjario mūšis“.<ref>{{cite web |url=http://www.dailymail.co.uk/sciencetech/article-2113830/Leonardo-da-Vinci-masterpiece-hidden-Palazzo-Vechio-secret-compartment-Florence.html |title= dailymail.com |accessdate=2012 m. birželio 11 d.}}</ref> Kas tikėtina, nes Džordžijus Vazaris pakankamai nusimanė mene, pvz., jam pertvarkant [[Santa Maria Novella]] bažnyčia, tuo metu beveik nevertintą ir nežinomą [[Mazačas|Mazačo]] freską „Šv. Trejybė“ jis pridengė paveikslu, kad freska nebūtų nutrinta.
 
1560 m. pagal jo projektą buvo pradėti statyti [[Uficiai]] - Florencijos administraciniai rūmai, dabar virtę vienu žymiausių pasaulio muziejų. 1562-64 m. Džordžas Vazaris perstatė Palazzo della Carovana rūmus [[RomaPiza|RomojePizoje]], o šių rūmų fasadą suprojektavo iš naujo. Maždaug tuo metu Vazario projektui priklauso Santa Maria Nuova bažnyčios kupolas [[Piza|Pizos]] mieste. 1565 m. pagal [[Lorencas I Medičis|Lorenco I-ojo Medičio]] užsakymą Vazaris suprojektavo [[Vazario koridorius|Vazario koridorių]] - uždaro tipo pakeltą perėjimą tarp [[Palazzo Vecchio]] ir [[Palazzo Pitti]] Florencijoje. Apie 1568-74 metus Džordžijus Vazaris su dirbtuvėmis perstatinėjo [[Santa Maria Novella]] ir [[Santa Croce (Florencija)|Šv. Kryžiaus]] bazilikas pagal [[Tridento susirinkimas|Tridento susirinkimo]] naujus reikalavimus. 1568 m. paruošė papildytą „[[Le Vite]]“ leidimą, kuriame įtraukė savo laikų menininkų biografijas, bei paskyrė didelį skyrių sau pačiam.
 
Paskutinis jo projektas buvo freskos [[Santa Maria del Fiore]] katedroje Florencijoje, iš kurių garsiausias - katedros kupolo ištapymas „Paskutinis teismas“. Šiuos darbus baigė jo mokiniai, tarp kurių svarbiausi buvo [[Federico Zuccari]] ir [[Giovanni Balducci]]. Džordžijus Vazaris mirė [[1574]] m. [[birželio 27]] d. Palaidotas [[Santa Maria del Fiore]] katedroje. Gyvenimo pabaigoje Vazaris buvo pasiekęs politinės karjeros. Buvo išrinktas į miesto tarybą, o vėlesniaisiais metais užėmė vieną iš septynių aukščiausių postų Florencijos administraciniame valdymo organe - Sinjoroje (tiesa, kad šis postas buvo daugiau simbolinis, nes tuo metu Toskanos kunigaikštystėje buvo įsigalėjusi [[absoliutizmas|absoliutinė]] [[monarchija]]). 1563 m. Vazaris buvo vienas Florencijos Dailės ir dizaino akademijos iniciatorių ir steigėjų - pirmosios tokios įstaigos Europoje. 1564 m. jis sukūrė [[Mikelandželas|Mikelandželo]] kapo monumentą [[Santa Croce (Florencija)|Šv. Kryžiaus]] bazilikoje.