A. Smitas savo darbuose toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją, kurią suformulavo anglų ekonomistas [[William Petty (1623)|Viljamas Petis]] (''PettyWilliam WilliamsPetty'', 1623–1687). Jis pabrėžė, kad [[darbas]] yra vienintelis ir tikras [[prekė]]s mainomosios (tikrosios) vertės matas; kėlė klausimą, kodėl rinkos (nominalioji) [[kaina]] paprastai nesutampa su tikrąja prekių kaina, t. y. su jų mainomąja verte. Bet kuriuo atveju kaina priklauso nuo paklausos, nes [[darbo užmokestis]] didesnis kylančioje ekonomikoje, t. y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje. A. Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti į kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kurį jis gali pirkti už ją arba gauti, todėl susidūrė su prieštaravimu: jeigu mainomąją prekių vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertės pasiskirstymą tarp įvairiausių visuomenės klasių. Juk visa sukurta mainomoji vertė turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertės dėsnių pažeidimas, todėl A. Smitas darė išvadą, kad vertės dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo ir privatinės žemės nuosavybės.
