|
[[Vaizdas:Olesko-Castle-24.jpg|thumb|200px|Išorinis pilies vaizdas]]
[[Vaizdas:Barbara-Radziwill.jpg|thumb|200px|[[Barbora Radvilaitė|Barboros Radvilaitės]] skulptūrinis biustas muziejaus ekspozicijoje]]
'''Oleskos pilis''' ({{uk|Оле́ський за́мок}}) – XIV -XVIIXIV–XVII a. statyta gynybinė [[pilis]] Oleskos gyvenvietėje [[Lvovo sritis|Lvovo srityje]] ([[Ukraina]]).
== Architektūra ==
Pilis stovi atokiau nuo gyvenvietės, ant maždaug 50 m aukščio kalvos. Viduramžiais ją supo [[gynybinis griovys]] su pilimu, aukšta medinių tašų tvora. Pati pilis plane yra
ovalo formos, apmūryta akmenine siena. Piliavietėn patenkama per įvažos vartus, virš kurių iškilęs triaukštis bokštas. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais.
== Istorija ==
Oleskos vietovė nuo seno traukė prekybininkų ir užkariautojų dėmėsį: čia kirtosi keliai iš [[Valakija|Valakijos]] ir [[Vengrija|Vengrijos]] į [[Volynė|Volynę]]. Pirmą kartą 1327 m. kaip [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Volynės kunigaikščio]] Jurijaus valda. 1340 m. čia stovėjusią pilį valdė lietuvių kunigaikštis [[Liubartas]], o 1366 m. ją atkovojo [[Lenkijos karalius]] [[Kazimieras III Didysis]]. Po [[Krėvos unija|Krėvos unijos]] Oleska tampa pavaldi Lenkijos ir Lietuvos valdovo [[Jogaila|Jogailos]] brolis [[Švitrigaila]]i. Kai tarp giminaičių kilo konfliktas, prasidėjo karas. Karaliaus pasiųstas kunigaikštis [[Kazimieras Mazovietis]] apgulė pilį ir 1432 m. galiausiai ją užvaldė.
XV-XVIXV–XVI a. kraštą niokojo totoriai: jie griovė pilį 1402, 1453 ir 1512 metais. Pagal santuokinius ryšius Oleskos pilis 1605 m. pereina į rusėnų kunigaikščio Ivano Danilovičiaus rankas. Jo valdymo laikais pilis įgavo renesansinių bruožų: buvo įrengtos koklinės krosnys ir balto akmens židiniai, nupirkti baldai ir paveikslai. I. Danilovičiaus duktė Teofilė, ištekinta už didiko Jokūbo Sobieskio, 1629 m. pagimdė sūnų, kuriam buvo lemta tapti [[ATR]] karaliumi [[Jonas Sobieskis|Jonu Sobieskiu]].
1648 m. [[Bogdanas Chmelnickis|Bogdano Chmelnickio]] kazokai užėmė Oleską, o jo sąjungininkai totoriai apgriovė pilį. 1681 m. Jonas Sobieskis, tąkart jau Lietuvos-Lenkijos valdovas, išpirko skolų apimtą Oleską ir 1684-1687 1684–1687 m. pilį iš pagrindų suremontavo. Tuo metu pasodintas parkas, iškilo ūkiniai pastatai. [[ATR-Švedijos karas (1600-1629)|Karo tarp ATR ir [[Švedija|Švedijos]] metu pilyje penkerius metus buvo dislokuota [[Rusijos imperijos kariuomenė|Rusijos kariuomenė]]. 1716 m. pilis parduota Stanislovui Ževuskiui, kuris ja mažai rūpinosi, vertingesnius baldus pervežė į gretimas valdas. Nuo 1796 m. pilis kelis kartus keitė savininkus, ją valdė Zelinskiai ir Litinskiai. 1838 m. kraštą sudrebino netikėtas žemės drebėjimas, bet piliai labiausiai pakenkė ne jis, o lobių ieškotojai. Bedaužant sienas ir ieškant slėptuvių užgriuvo rūsys, o vėliau ir kai kurios sienos.
1882 m. pilies griuvėsius nupirko tuometinė [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]] valdžia. Buvo atliktas kapitalinis remontas, buvusioje pilyje įsikūrė mokykla, kuri veikė iki [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]]. Pokaryje Oleskos pilis buvo užmiršta, joje 1951 m. kilo paskutinis didelis gaisras. 1970-75 1970–75 m. ji buvo suremontuota, čia įsikūrė [[Lvovas|Lvovo]] meno muziejaus filialas su turtinga LDK laikų portretų galerija.
== Šaltiniai ==
* Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-15691320–1569. - – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2010
== Nuorodos ==
| 