Frankų imperija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 86:
[[887]] m. sukilo Karolio Storojo sūnėnas [[Arnulfas Karintietis]] ir pasiskelbė Rytų Frankų karaliumi ir Romos imperatoriumi. Karolis atsistatydino ir greitai mirė [[888]] m. Tai lėmė pakartotinį imperijos suirimą: atsikūrė Vakarų Frankų, Lotaringijos, Italijos, Aukštutinės ir Žemutinės Burgundijos karalystės.
Atsikūrusiose karalystėse Karolingai palaipsniui neteko valdžios. Vakarų Frankų karalystėje 888 m. karaliumi irinktas [[Odas]], Paryžiaus grafas, kuris pradėjo [[Robertinai|Robertinų]] dinastiją. Nuo tada Robertinai nuolat kovojo dėl valdžios su Karolingais, kol galiausiai [[987]] m. jų atšaka [[Kapetingai]] visiškai įsigalėjo kaip teisėti [[Prancūzijos karaliai]]. Aukštutinėje ir Žemutinėje Burgundijose į valdžią atėjo [[Velfai]] ir [[Bosonidai]]. Rytų Frankų karalystėje Karolingai valdžią prarado 911 m.: iš pradžių čia įsitvirtino [[Konradinai]], o vėliau
Šių procesų fone bendras imperatorius dar buvo renkamas, tačiau juo tendencingai galėjo tapti praktiškai tik Rytų Frankų karaliai. [[962]] m. [[vasario 2]] d. įvykusi [[Imperatorius Otonas I|Otono I]] karūnacija žymi Šventosios Romos imperijos pradžią. Nuo X a. Rytų Frankija vadinama ''regnum Teutonicum'' (Teutonų karalystė, kitaip Vokietijos karalystė). Šventosios Romos imperatoriaus titulas naudojamas nuo [[Imperatorius Konradas II|Konrado II]] laikų.
| |||