Frankų imperija: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 pridėti baitai ,  prieš 9 metus
[[887]] m. sukilo Karolio Storojo sūnėnas [[Arnulfas Karintietis]] ir pasiskelbė Rytų Frankų karaliumi ir Romos imperatoriumi. Karolis atsistatydino ir greitai mirė [[888]] m. Tai lėmė pakartotinį imperijos suirimą: atsikūrė Vakarų Frankų, Lotaringijos, Italijos, Aukštutinės ir Žemutinės Burgundijos karalystės.
 
Atsikūrusiose karalystėse Karolingai palaipsniui neteko valdžios. Vakarų Frankų karalystėje 888 m. karaliumi irinktas [[Odas]], Paryžiaus grafas, kuris pradėjo [[Robertinai|Robertinų]] dinastiją. Nuo tada Robertinai nuolat kovojo dėl valdžios su Karolingais, kol galiausiai [[987]] m. jų atšaka [[Kapetingai]] visiškai įsigalėjo kaip teisėti [[Prancūzijos karaliai]]. Aukštutinėje ir Žemutinėje Burgundijose į valdžią atėjo [[Velfai]] ir [[Bosonidai]]. Rytų Frankų karalystėje Karolingai valdžią prarado 911 m.: iš pradžių čia įsitvirtino [[Konradinai]], o vėliau - [[Liudolfingai]] ir kitos dinastijos. Lotaringija savos dinastijos neturėjo, ir rinko savo karaliais arba Rytų frankų, arba Vakarų frankų karalius.
 
Šių procesų fone bendras imperatorius dar buvo renkamas, tačiau juo tendencingai galėjo tapti praktiškai tik Rytų Frankų karaliai. [[962]] m. [[vasario 2]] d. įvykusi [[Imperatorius Otonas I|Otono I]] karūnacija žymi Šventosios Romos imperijos pradžią. Nuo X a. Rytų Frankija vadinama ''regnum Teutonicum'' (Teutonų karalystė, kitaip Vokietijos karalystė). Šventosios Romos imperatoriaus titulas naudojamas nuo [[Imperatorius Konradas II|Konrado II]] laikų.
Anoniminis naudotojas