Toponimika: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Toponimika''' (''topos'' + {{gr|onyma}} - vardas) – [[kalbotyra|kalbotyros]] šaka, tyrinėjanti [[vietovardis|vietovardžius]], tikrinius vietų ir kitų geografinių objektų vardus. Apima [[hidronimija|hidronimiją]] (upės, ežero, pelkės, jūros ar kito vandens telkinio vardus), [[oikonimija|oikonimiją]] (kaimo, miesto ar kitų gyvenamųjų vietovių vardus), [[oronimija|oronimiją]] (kalnų vardus), [[choronimija|choronimiją]] (teritorijų, sričių, kraštų vardus), [[urbanonimija|urbanonimiją]] (miesto dalių, aikščių, gatvių vardus), [[agronimija|agronimiją]] (laukų, dirvų vardus), [[drimonimija|drimonimiją]] (miškų, girių, jų dalių vardus) ir [[mikrotoponimija|mikrotoponimiją]] (smulkių vietų vardus).

Lietuvių toponimija rankraštinis rinkinys išliko iš [[XVIII a.]] vidurio. Ją intensyviai kaupti pradėta [[XIX a.]] pabaigoje - [[XX a.]] pradžioje (J. Spruogis, [[Eduardas Volteris|E. Volteris]], [[Juozas Tumas-Vaižgantas|J. Tumas]], [[Vilius Kalvaitis|V. Kalvaitis]]). Daug vietovardžių surinko [[Kazimieras Būga|K. Būga]]. Iki [[1940]] m. iš gyvosios kalbos užrašyta apie 200000 toponimų, o dabar yra per 700000 gyvųjų (rinktų iš gyvosios kalbos) ir apie 250000 istorinių (užfiksuotų tik raštuose) toponimų. Toponimai padeda nustatyti tautų paplitimo plotus, kalbos ypatybes, išsiaiškinti tolimos praeities įvykius ir kt. Pagal toponimus nustatyta, kaip istorijos eigoje keitėsi [[baltai|baltų]] gyvenama teritorija.