Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Čiurlionis, kaip dailininkas, pradėjo formuotis vėlai. Nors žinoma, kad besimokydamas [[Plungė]]je apie [[1893]] m., jis piešdavo miesto apylinkes, tačiau profesionalaus dailininko kelią pradėjo būdamas tik apie 29 m. amžiaus, įstojęs į Varšuvos dailės mokyklą. Čiurlionis vėliau apie ją pasakys: „''Nieko nemokė ten to, ko aš norėjau išmokti''“. Jau pirmuosiuose Čiurlionio darbuose pasireiškė dailininko potraukis į [[Simbolizmas|simbolizmą]] ir [[Abstrakcija|abstrakciją]], mistikos ir paslapties šydą kūryboje. Tuo dailininkas įsiliejo į [[Neoromantizmas|neoromantizmo]] dailės kryptį, kuri buvo paplitusi tarp Rytų ir Centrinės Europos, ypač Rusijos, dailininkų. Kaip geriausią dailės techniką dailininkas pasirinko senovinį tapybos [[tempera]] metodą. Kitas bruožas, rodantis Čiurlionio potraukį senovinės dailės išraiškai – ciklinės, [[diptikas|diptiko]], [[triptikas|triptiko]] kompozicijos, buvusios pagrindinėmis [[Viduramžiai|viduramžiais]].

 

 

Pirmuosiuose Čiurlionio darbuose, nuo [[1903]] m., dominuoja [[fantastika|fantastinės]] būtybės, [[mistika|mistiniai]] praeities karaliai, lietuvių [[Pagonybė|pagoniškosios]] kultūros pėdsakai, kosmogonijos elementai – [[dievai]], [[Planeta|planetos]], [[Žvaigždė|žvaigždės]]. Šie elementai lydės dailininką likusiame jo kūrybiniame kelyje, įgaudami vis konkretesnes ir įtaigingesnes formas. Nuo pat pradžių Čiurlionis pajautė, kad geriausia jo kūrybinių idėjų išraiškos forma yra cikliškas, pasikartojantis įdėjos vaizdinis apmąstymas. Taip gimė tapybos darbų ciklai, kaip „Laidotuvių simfonija“, „Para“, „Tvanas“, „Rex“ (nemaišyti su kulminaciniu Čiurlionio kūrybos darbu „Rex“), „Pasaulio sutvėrimas“, „Kibirkštys“, „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“. Juose veiksmas vyksta lėtai arba visai nevyksta, tik atkartojamos kūrybinės idėjos interpretacijos.