Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 62:
Čiurlionis, kaip dailininkas, pradėjo formuotis vėlai. Nors žinoma, kad besimokydamas [[Plungė]]je apie [[1893]] m., jis piešdavo miesto apylinkes, tačiau profesionalaus dailininko kelią pradėjo būdamas tik apie 29 m. amžiaus, įstojęs į Varšuvos dailės mokyklą. Čiurlionis vėliau apie ją pasakys: „''Nieko nemokė ten to, ko aš norėjau išmokti''“. Jau pirmuosiuose Čiurlionio darbuose pasireiškė dailininko potraukis į [[Simbolizmas|simbolizmą]] ir [[Abstrakcija|abstrakciją]], mistikos ir paslapties šydą kūryboje. Tuo dailininkas įsiliejo į [[Neoromantizmas|neoromantizmo]] dailės kryptį, kuri buvo paplitusi tarp Rytų ir Centrinės Europos, ypač Rusijos, dailininkų. Kaip geriausią dailės techniką dailininkas pasirinko senovinį tapybos [[tempera]] metodą. Kitas bruožas, rodantis Čiurlionio potraukį senovinės dailės išraiškai – ciklinės, [[diptikas|diptiko]], [[triptikas|triptiko]] kompozicijos, buvusios pagrindinėmis [[Viduramžiai|viduramžiais]].
 
[[Vaizdas:Juros sonata.Finalešudo.jpg|thumb|right|180px| „Jūros sonata. Finale“ (19071908 m.)]]
 
Pirmuosiuose Čiurlionio darbuose, nuo [[1903]] m., dominuoja [[fantastika|fantastinės]] būtybės, [[mistika|mistiniai]] praeities karaliai, lietuvių [[Pagonybė|pagoniškosios]] kultūros pėdsakai, kosmogonijos elementai – [[dievai]], [[Planeta|planetos]], [[Žvaigždė|žvaigždės]]. Šie elementai lydės dailininką likusiame jo kūrybiniame kelyje, įgaudami vis konkretesnes ir įtaigingesnes formas. Nuo pat pradžių Čiurlionis pajautė, kad geriausia jo kūrybinių idėjų išraiškos forma yra cikliškas, pasikartojantis įdėjos vaizdinis apmąstymas. Taip gimė tapybos darbų ciklai, kaip „Laidotuvių simfonija“, „Para“, „Tvanas“, „Rex“ (nemaišyti su kulminaciniu Čiurlionio kūrybos darbu „Rex“), „Pasaulio sutvėrimas“, „Kibirkštys“, „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“. Juose veiksmas vyksta lėtai arba visai nevyksta, tik atkartojamos kūrybinės idėjos interpretacijos.
 
[[1907]]–[[1909]] m. laikotarpis – pats brandžiausias ir produktyviausias Čiurlionio, kaip dailininko, kūryboje. Tapybos darbų piešiniai įgyja aiškesnesaikesnes, stilizuotas formas. Kūrinių idėja tampa labiau aiškesnė ir susieta su paveikslų turiniu. Pradeda dominuoti pavieniai paveikslai, o tapybos ciklai sutrumpėja iki, paprastai, 4 paveikslų per ciklą. Ciklų struktūra pakinta, ji susiejama su klasikinės muzikos formų struktūros dalimis kaip ''allegro'', ''andante'', ''scherzo'' ir ''finale''. Kas atitinkamai muzikos kūrinyje atitinka temos įvedimą, vystymą, aukščiausią įtampos tašką ir užbaigimą. Taip gimė ciklai sonatos pavadinimu, kaip Saulės, Pavasario, Jūros, Vasaros, Piramidžių, Žvaigždžių sonatos. Kelių šių ciklų Čiurlionis nebaigė ir sunku pasakyti, ar planavo juos, apskritai, praplėsti. Kai kuriems paveikslams Čiurlionis suteikė muzikinius ''preliudo'' ir ''fugos'' (labai trumpi muzikiniai kūriniai) pavadinimus. Toks dailės pobūdis leido kai kuriems tyrinėtojams iškelti mintį, kad Čiurlionis bandė savo paveiksluose pateikti dviejų menų, [[Muzika|muzikos]] ir [[Dailė|dailės]], sintezę.
 
Čiurlionio darbuose pasireiškia dėmesys tautinei Lietuvos praeities kultūrai ir gimtojo krašto gamtai. Kaip ir muzikoje, taip ir dailėje, menininkas atspirties taškų ieškojo liaudies kūryboje ir kultūroje. Tikriausiai svarbiausias gimtojo krašto įamžinimo darbas yra [[triptikas]] „Raigardas“. Liaudies kūrybos ir praeities lietuvių tautos kultūros pėdsakai atgyja Pasakos teminiuose paveiksluose ir [[Žemaičiai|žemaičių]] archaiškų [[Koplytstulpis|koplytstulpių]] vaizduose. Tikriausiai pačiu garsiausiu Čiurlionio kūriniu įvardijamas paveikslas „Rex“, sukurtas [[1909]] m. – mistinio karaliaus, iškilusio virš Žemės planetos ir beveik ištirpstančio [[Visata|kosmose]], vaizdinys.