Šv. Kazimieras: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netruko pagarsėti kaip maldininkus traukianti vieta: neabejodami princo šventumu, žmonės čia ateidavo prašyti užtarimo, patirdavo malonių ir palikdavo vaškinius votus - padėkos už išklausytas maldas ženklus. Tokia spontaniška pamaldumo praktika užfiksuota pačioje XVI amžiaus pradžioje, nepraėjus nė dvidešimtmečiui nuo Kazimiero mirtiers. Lietuvių ir lenkų riteriai, dalyvavę [[1518]] m. [[Polockas|Polocko]] žygyje ir apgultyje, taip pat patyrė Kazimiero pagalbą. Jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brastą per [[Dauguva|Dauguvą]]. Šventumo garsu pažymėtas Kazimiero gyvenimas ir stebuklais pagarsėjusi jo kapo vieta XVI a. 2 dešimtmetyje paskatino KazimeiroKazimiero brolį, Lenkijos ir Lietuvos valdovą Zigmantą Senąjį, taip pat Vilniaus vyskupą, kapitulą ir pranciškonus kreiptis į popiežių Leoną X prašant paskelbti Kazimierą šventuoju. 1520-1521 m. atvykęs popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, [[lotynų kalba|lotyniškai]] aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Veikiausiai remiantis šiais tekstais manyta, kad tuometinis poipiežius Leonas X ir paskelbęs Kazimierą šventuoju. XVI a. pabaigoje Kazimiero, kaip katalikų Bažnyčios šventojo, gyvenimo aprašymas per klaidą buvo įtrauktas į šventųjų gyvenimų knygą - Romos martirologijų. Klaidai paaiškėjus 1602 m. popiežius Klemensas VIII savo breve oficialiai patvirtino Kazimiero, kaip šventojo, gerbimą Lenkijoje ir Lietuvoje, nurodydamas jo šventės metu vartotinus liturginius tekstus. 1621 m. šv. Kazimiero minėjimas buvo įrašytas į visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios kalendorių; jo kulto židinių radosi Italijoje ir Belgijoje.