Tarmė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Tarmė''' arba '''[[dialektas]]''' ({{el|διάλεκτος|dialektos}}) – kurios nors [[kalba|kalbos]] rūšis, vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje. Ja kalbančių žmonių skaičius ir teritorijos plotas gali būti įvairūs. Todėl didesnėje teritorijoje paplitusi tarmė gali turėti daugybę [[patarmė|patarmių]], kurios, savo ruožtu, gali dalytis į dar siauresniuose plotuose vartojamas šnektas[[šnekta]]s ir t. t.

* [[sociolektas|sociolekto]] – kurios nors kalbos rūšies, vartojamos tam tikros [[socialinė klasė|socialinės klasės]];

Jei tarmė skiriasi nuo norminės kalbos tik [[tarimas|tarimu]], verčiau vartoti terminą „[[akcentas]]“.

'''Tarminė leksika''' yra žodžiai, kuriuos vartoja tik tam tikros tarmės atstovai. Jie nepriklauso [[bendrinė kalba|bendrinei kalbai]], bet gali būti pavartoti [[grožinė literatūra|grožinėje literatūroje]] [[stilistika|stilistiniais]] sumetimais.

Tarminės leksikos vartojimas, lyginant su bendrinės kalbos [[leksika]] yra ribotas, tačiau griežtų ribų tarp jų nėra, kadangi tarmybės linkusios tapti bendrijos kalbos žodžiais (priešingų variantų turbūt pasitaiko labai retai). Pavyzdžiui, iš [[žemaičių tarmėstarmė]]s šnektų atėjo ''audra'', ''balandis'', ''vyzdys'', iš rytų [[aukštaičių tarmė|aukštaičių]] – ''įmantrus'', ''kaugė'', ''žabai'', iš vakarų aukštaičių – ''lobis'', iš [[dzūkų tarmė|dzūkų]] – ''kautis'', ''luotas'', ''sakmė''. Šis bendrinės kalbos turtinimo, gausinimo procesas vyksta nuolatos, todėl kartais sunku pasakyti, ar žodis yra [[dialektizmas]], ar priklauso jau bendrinei leksikai, pavyzdžiui, ''apyvoka'', ''apžavai'', ''neganda'', ''porinti''.

1. Tikrieji [[leksika|leksiniai]] dialektizmai yra tarmiški žodžiai, turintys šaknį, kurios visai nėra bendrinėje kalboje. Jais įvardijamos sąvokos bendrinėje kalboje ir kitose tarmėse išreiškiamos visai kitais žodžiais, pvz.: ''bengti'' „baigti“, ''kinis'' „guolis“, kūlis „akmuo“; ''atšlaimas'' „kiemas“, ''uvėrus'' „piktas, nedoras“, ''užupentis'' „užkulnis“.

Tikrųjų leksinių dialektizmų grupei priskirtini ir vadinamieji [[etnografija|etnografiniai]] dialektizmai – žodžiai, kurie apibūdina sąvokas, žinomas tik vienos tarmės plote, pavyzdžiui, žemaičių ''kastinys'' „valgis iš suplaktos grietinės“, ''ubladė'' „trobesys, kuriame stovi duonos krosnis ar kur taiso jovalą “; ''parpeliai'' „iš miltų ir bulvių pagaminti kukuliai“, ''priekaktis'' „krosnies dalis“. Daugelis etnografinių tarmybių dabar yra beveik išnykusios iš tarmių leksikos, kadangi jais pavadinami dalykai yra beveik visai išnykę.

2. [[semantika|Semantiniai]] dialektizmai yra žodžiai, kurie turi tik tarmei būdingą reikšmę, pvz.: žemaičių ''brėkšti'' „temti“, ''gerbti'' „tvarkyti, švarinti“, ''kriokti'' „verkti“; rytų aukštaičių ''dangtis'' „stogas“, ''ramu'' „smagu, linksma“; dzūkų ''blakė'' „audimo klaida“, ''kautis'' „peštis“, ''pala'' „pusė paklodės, audžiama iš karto“. Semantiniais dialektizmais laikomi ir tokie žodžiai, kurie pažįstami ir bendrinėje kalboje, ir tarmėje, bet bendrinėje kalboje jie turi mažiau reikšmių, pavyzdžiui, žemaičių ''alsuoti'', ''apačia'', ''nauda'' šalia reikšmių, kurios bendros visoms tarmėms, turi ir tokių, kurios nei kitoms tarmėms, nei bendrinei kalbai nėra būdingos: ''alsuoti'' „prisikišus, prisigulus pasakoti“, ''apačia'' „duonkepės krosnies padas“, ''nauda'' „derlius“.

[[Kategorija:KalbotyraKalba]]