Istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 76:
* istoriografija''. XIX a. pab. konstatuojama vadinamoji „istorizmo krizė“, istoristinė istoriografija pradedama kritikuoti 1. už neadekvačias pretenzijas į mokslą ([[pozityvizmas|pozityvistų]] kritika už tai, kad istorikai neranda „dėsnių“, todėl istoriografija – ne mokslas, antra vertus, kritika už istoriografijos pavertimą mokslu, pernelyg išaugusią tyrimų specializaciją, perkrovimą faktografija), 2. už per didelį polinkį į politikos tyrimus ir 3. neretai už tarnavimą politikos tikslams. Didelį poveikį atsiribojant nuo tradicinės politinės istorijos padarė [[marksizmas|marksizmo]] idėjos, akcentavusios, kad varomoji jėga yra ne idėjos, įtakojančios veiksmus, bet vadinamoji „klasių kova“, nuo kurios priklauso nuosekli socialinių-ekonominių formacijų kaita. [[SSRS]] marksizmo idėjos buvo gerokai iškreiptos ir dogmatizuotos (vad. [[marksizmas-leninizmas]]). Taip pat siekiant modernizuoti istoristinę istoriografiją, Prancūzijoje XX a. pr. susibūrė vadinamoji [[Analų mokykla|''Analų mokykla'']], siekusi pripildyti istoriografijos turinį [[pozityvizmas|pozityvizmu]] ir taip atitolinti ją nuo politikos, parodant praeitį kaip kur kas galingesnių jėgų – didžiųjų socialinių ir ekonominių pokyčių sąveikos – rezultatą. Vokietijoje, kaip atsakas į politinės istorijos dominavimą, po Antrojo pasaulinio karo susibūrė vadinamoji ''Bielefeldo mokykla'', taip pat akcentavusi praeities socialinės tikrovės nagrinėjimo prioritetiškumą. Šios mokyklos atstovai paprastai siekė verifikuoti teorinį modelį išsiaiškinant, kiek jis atitinka tikrovę. Nuo XX a. antrosios pusės istoriografija patiria didelę kultūros antropologijos įtaką; naujausios tendencijos JAV ir Europos istoriografijoje siejamos su vadinamosios ''naujosios kultūros istorijos'' dominavimu, kai pagrindiniu praeities pažinimo objektu tampa kultūra (tai galima laikyti politinę ir socialinę istoriją integruojančiu vieniu).
 
== Pagalbinės istorijos disciplinos ==--[[Specialus:Indėlis/78.60.124.130|78.60.124.130]] 18:09, 11 kovo 2012 (EET)
[[Vaizdas:Jean Mabillon.JPG|thumb|right|Jean Mabillon]]
Pagalbinės istorijos disciplinos XVI–XVII a. išaugo iš žinijos ir erudicijos plėtros bei siekių kritiškai vertinti senuosius dokumentus. Didžiausią postūmį jų raidai padarė [[humanizmas|humanistinis sąjūdis]], [[reformacija]] ir jos įtakoje išvysčiusi [[teologija|teologinė]] doktrininė polemika. [[1681]] m. [[benediktinai|benediktinų]] vienuolis Jean Mabillon, polemizuodamas su [[jėzuitai]]s, išleido kūrinį ''De re diplomatica libri sex'', kuriame suformuluotos dokumentų autentiškumo nustatymo ir kritikos nuostatos vėliau peraugo į atskirus metodus. Taip buvo padėti pamatai paleografijai ir diplomatikai. Tačiau Mabillono tyrimų rezultatai tik XVIII a. pab. buvo paskleisti universitetuose. Pirmiausia tai įvyko Vokietijoje, kur šis nuopelnas priskiriamas Göttingeno universiteto profesoriui Johannui Christophui Gattereriui, įdiegusiam vokiečių istoriografijoje chronologijos, genealogijos, diplomatikos ir kitų pagalbinių disciplinų pasiekimus. Pagalbinių disciplinų sąvoka buvo suformuluota XIX a. Jos buvo itin plačiai taikomos istoristinės istoriografijos, tačiau daugelis jų (pvz., [[etnografija]], [[archeologija]]) šiandien pripažįstamos kaip atskiros mokslo šakos.