10:24, 21 vasario 2012 versija žiūrėti šaltinį 77.90.70.246 (aptarimas) Puslapis keičiamas tekstu „Deividas Babravicius a.k.a Zadnica ir impotentas 7b <img src="http://www.part.lt/img/b5d39e83963a0c145a18c350ecb0d47e266.jpg" />“ Žyma: Žyma: Trynimas ← Prieš tai darytas keitimas		10:37, 21 vasario 2012 versija žiūrėti šaltinį Snooker (aptarimas \| indėlis) Atleistieji nuo IP blokavimo, Administratoriai 14 043 keitimai S Atmestas 77.90.70.246 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (212.59.13.235 keitimas) Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: [[Vaizdas:Tradicine_zemaiciu_kauke,_1946_mn..jpg\|thumb\|200px\|Tradicinė žemaičių Užgavėnių kaukė, daryta 1946 m.]] ~~Deividas Babravicius a.k.a Zadnica ir impotentas 7b~~ ~~<img src="http://www.part.lt/img/b5d39e83963a0c145a18c350ecb0d47e266.jpg" />~~ '''Užgavėnės''' – [[žiema\|žiemos]] šventė, kurios paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti [[pavasaris\|pavasarį]]. Ši šventė nuo senų laikų žinoma visoje Europoje. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda [[Gavėnia]], trunkanti iki [[Velykos\|Velykų]], šiuo laikotarpiu skatinamas [[pasninkas\|pasninkavimas]]. Šventė yra [[pagonybė\|pagoniška]], tačiau vėliau glaudžiai susieta su [[krikščionybė\|krikščionybe]]. Seniau ji buvo vadinama Ragučio švente. Užgavėnės – paskutinė žiemos [[mėsiedas\|mėsiedo]] diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Visi skubėdavo iki Užgavėnių išsikulti [[javai\|javus]] – sakydavo, jeigu patingėsi, [[pelė]]s sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti [[verpimas\|verpiančios]] moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks [[linas\|linai]], siūlai ir drobulės ir t. t. Visi ruošdavosi Užgavėnių šventei: priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau paleisdavo. Būta manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 patiekalus. Po Užgavėnių sekanti diena vadinasi [[Pelenų diena]]. == Istorija == XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985-uosius-1990-uosius metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti' (silpti) bei 'gautis' (žemė gaunasi iš po žiemos miego). == Užgavėnių šventės laikas == Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki [[Velykos\|Velykų]] – nuo [[vasario 3]] iki [[kovo 9]] dienos. Tiksli užgavėnių data priklauso nuo to, kada bus Šv. Velykos. Užgavėnės žavi liaudiško humoro grožiu ir kūrybingumu. Pagal liaudies mąstyseną, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi [[karnavalas]] – tai liaudies šventė nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šios šventės laikas apibrėžiamas bažnytinio kalendoriaus, nes priklauso nuo Velykų laiko). Kitą dieną po Užgavėnių prasideda [[Gavėnia]], trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas [[Pasninkas\|pasninkavimas]]. Šventė yra pagoniška, tačiau vėliau glaudžiai susieta su [[krikščionybė\|krikščionybe]]. Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, [[Lietuvos liaudies buities muziejus\|Rumšiškių liaudies buities muziejuje]]. Pagrindiniai šventės veiksmai – šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Svarbus šventės atributas – [[blynaiir jhujguhkjh == Užgavėnių valgiai == Tikima, kad jei per užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų. Tradiciniai užgavėnių valgiai: Šiupinys. Kaip matyti iš rašytinių šaltinių, tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Mažosios Lietuvos lietuviai šiupinį – žirnius, virtus su kiaulės galva ir kojomis, – valgė dar praėjusio šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Pirmoje mūsų amžiaus pusėje šiupinys buvo pats svarbiausias patiekalas. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas. [[Blynai]], kaip ir dabar, taip ir tuomet buvo kepami. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Vėliau blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare. Rūgščius blynus kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje. Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose. [[Šaltiena]] – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių. Užvalgius reikia atsigerti, tad vyrai raugindavo miežinio alaus. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų. Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo taip apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanom buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams „nuo visų ligų“. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug, visa ji turi būti suvalgoma, nes po užgavėnių prasideda [[Pelenų diena]] (Pelenija), kai mėsą valgyti draudžiama. == Užgavėnių stabai bei kaukės == Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Kaukės dažniausiai daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą. Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Turtingesnieji kaukę padaryti užsiprašydavo klumpdirbį. Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi. Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Tipas buvo charakterizuojamas labai apibendrintai, bet tai netrukdė pavydėtinai taikliai išryškinti tipų ypatumus. Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse, gana dažnai ir tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. <ref>[[Irena Čepienė]]. Lietuvių etninės kultūros istorija. – Kaunas, 1992.</ref> Grupelės taisydavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai„, „čigonai“, „vengrai„, „arkliai“, „ožiai„, „gervės“, „velniai„, „raganos“, „giltinės„. „Žydas“ buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas. Kitoks žydo gyvenimo būdas, nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo „kromelyje“ atsiranda dar ir silkių. „Žydo“, vadinamo dar „kupčium“, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. <ref>Junona Almonaitienė. Švenčių ratas. – Vilnius, 1999.</ref> Rankoje „žydas“ laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą – grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. „Čigonai“ vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. „Arklys“ buvo daromas maždaug taip: du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras – šluotą, tai yra arklio uodegą. Kitur arklio galvą išpjaudavo iš lentos, prie sprando pritaisydavo lininius karčius, prie kito lentos galo – linų uodegą. Vienas vyras apsižergia šią lentą, apsidengia iki žemės gūnia taip, kad būtų nematyti „arklio" kojų „Giltinė" aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį – pustą. Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Šiandien jie slapčiomis apsitaiso „žydais, „čigonais„, „arkliais“, „ožiais„, „gervėmis“ bei kitaip ir traukia per kaimą Šventės persirengeliams einant per kaimą, dėmesio centre – Morė. Be Morės (Mažoji Klaipėdos, Kretingos, Plungės raj.), žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė ([[Užventis]], Kelmės raj.; Šilalės raj.), Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė (Raseinių raj.), Balsių Kotrė (Šilalės apyl. bažnytkaimio pavadinimas). Vadinta ji dar pasileidėlė Kotrė, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje ji nežinoma – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. <ref>[[Pranė Dundulienė]]. Lietuvių šventės, tradicijos, apeigos</ref> Morė – tai [[vaisingumas\|vaisingumo]] dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu. == Užgavėnės Žemaitijoje == <gallery> Vaizdas:Uzgavenes8.jpg Vaizdas:Uzgavenes7.jpg Vaizdas:Uzgavenes6.jpg Vaizdas:Uzgavenes5.jpg Vaizdas:Uzgavenes4.jpg Vaizdas:Uzgavenes3.jpg Vaizdas:Uzgavenes2.jpg Vaizdas:Uzgavenes1.jpg Vaizdas:Uzgavenes.jpg </gallery> == Šaltiniai == {{ref}} == Literatūra == * Užgavėnių kaukės: dramos / [[Kostas Ostrauskas]]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – ISBN 9986-39-403-1 * Užgavėnės: kaukės ir tradicijos Lietuvoje ir Prancūzijoje (sud. Aida Kiškytė-Degeix). – Klaipėda: Druka, 2008. – 48 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-735-48-9 * Užgavėnės Kurtuvėnuose: fotoalbumas (sud. Vidmantas Lopeta, Salvijus Kulevičius, Rytis Budrys; fot. [[Balys Buračas]], Alfonsas Būtautas, Jonas Raškevičius ir kt.). – [[Kurtuvėnai]]: Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008. – 213 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-881-00-1 * Užgavėnių kaukės (sud. Arūnas Vaicekauskas; teksto autoriai [[Stasys Skrodenis]], [[Libertas Klimka]], Arūnas Vaicekauskas, Jonas Kriščiūnas). – Vilnius: Petro ofsetas, 2009. – 500 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-041-0 == Nuorodos == {{Commons\|Category:New Orleans Mardi Gras}} * http://www.sarmatija.lt/index.php/kulinarinis-paveldas/120-ugavns * http://www.aba.lt/naujiena/uzgavenes * http://www.straipsniai.lt/uzgavenes/puslapis/5318 * http://www.vadovelis.lt/darbai/lt/visos_kategorijos/prezentacijos/darbas-9958/Uzgavenes_ir_ju_prasme {{Krikščioniškos šventės}} {{Baltų šventės}} [[Kategorija:Katalikų šventės]] [[Kategorija:Baltų šventės]] [[Kategorija:Lietuvos šventės]] [[bat-smg:Ožgavienės]] [[ca:Dimarts de Carnaval]] [[cs:Masopust]] [[cy:Mardi Gras]] [[de:Mardi Gras]] [[en:Mardi Gras]] [[es:Martes de Carnaval]] [[fa:ماردی گرا]] [[fi:Mardi Gras]] [[fr:Mardi gras]] [[ga:Máirt na hInide]] [[he:מרדי גרא]] [[hu:Húshagyókedd]] [[id:Mardi Gras]] [[it:Martedì grasso]] [[ja:マルディグラ]] [[ka:მარდი გრა]] [[kn:ಮರ್ಡಿ ಗ್ರಾಸ್‌‌]] [[nl:Vastenavond]] [[nrm:Mardi-gras]] [[pl:Mardi Gras]] [[ru:Марди Гра]] [[simple:Mardi Gras]] [[zh:懺悔星期二]]

Užgavėnės: Skirtumas tarp puslapio versijų