Lietuviai (rytiniai senlietuviai): Skirtumas tarp puslapio versijų

I tūkstm. II pusėje rytinių senlietuvių gyvenamasis arealas šiaurėje (iki VII-VIII a. – [[Svėdasai|Svėdasų]]-[[Dusetos|Dusetų]]-[[Zarasai|Zarasų]] apylinkėse) siekė [[sėliai|sėlių]] žemes, o pietvakariuose (nuo VI a. – ~ ties [[Merkinė]]s - [[Bielyčia|Bielyčios]] linija) ribojosi su [[jotvingiai|jotvingių]] kraštu (III-V a. jotvingiai buvo infiltravę platų žemių ruožą į rytus nuo Nemuno tarp Gardino ir Kauno, t. y. visą ''vėlyvosios'' Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarinę dalį). Vakaruose ([[Kaunas|Kauno]]-[[Prienai|Prienų]] apylinkėse ir palei Šventosios upę) rytinių senlietuvių kaimynas buvo [[Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra|Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros]] nešėjai (spėjami „[[pražemaičiai]]“), o pietuose bei rytuose – [[V amžius|V a.]] Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų etnoso rytinės dalies pagrindu susiformavusi [[slavai|slaviška]] [[drėgovičiaidregovičiai|drėgvų]] ([[Bancerovo kultūra|Bancerovo kultūros]] nešėjų) gentis.

VI-XIII a. lietuvių subetnosas asimiliavo ([[lietuvinimas|sulietuvino]]) kai kurių kaimyninių baltų genčių dalis (pietinius [[Sėliai|sėlius]], pietinę vad. ''[[latgaliai|rytinių latgalių]]'' [[Nalšėnai|nalšėnų]] dalį, Minsko-Naugarduko ruože gyvenusią šiaurvakarinę [[drėgovičiaidregovičiai|drėgvų]] dalį ir šiaurės rytų [[Jotvingiai|jotvingius]]), o apie XIII a. pradžią kartu su rytiniais žemaičiais transformavosi į [[lietuviai|lietuvių tautą]].