Naujosios Zelandijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Prohibicija buvo moralinė reforma, Naujojoje Zelandijoje prasidėjusi po 1880 m. Jos įdėją gynė protestantų evangelikų ir nonkomformistinės bažnyčios, o po [[1890]] m. ir Prohibicijos lyga. Tačiau niekada nepavyko pasiekti nacionalinio alkoholio vartojimo uždraudimo. Tai buvo viduriniosios klasės, kuri pripažino įstatymus, judėjimas. Tačiau Anglijos bažnyčia ir beveik visa airių katalikų bažnyčia smerkė prohibiciją kaip valstybės kišimąsi į bažnyčios reikalus, o darbininkų judėjimas kapitalizmą laikė didesniu blogiu nei alkoholį. Reformatoriai tikėjosi, kad moterų balso teisė, kurią Naujoji Zelandija suteikė viena pirmųjų, nulems jų pergalę, bet moterys nebuvo tokios organizuotos kaip kitose šalyse. Prohibicija surinko daugumą balsų 1911 m. referendume, bet neviršijo reikiamų 60%. Kitą dešimtmetį prohibicijos rėmėjai mažu skirtumu pralaimėjo dar tris referendumus. Reformatoriai pasiekė, kad aludės užsidarytų 6 rytųryto ir nedirbtų sekmadieniais. Ekonominė depresija ir karas sunaikino judėjimą<ref>Greg Ryan, „Drink and the Historians: Sober Reflections on Alcohol in New Zealand 1840–1914,“ ''New Zealand Journal of History'' (April 2010) Vol.44, No.1</ref><ref>Richard Newman, „New Zealand’S Vote For Prohibition In 1911,“ ''New Zealand Journal of History,'' April 1975, Vol. 9 Issue 1, pp 52-71</ref>.

Nepatenkinti reformų greičiu ir užmoju, rinkėjai išrinko [[1990]] m. nacionalinę vyriausybę, vadovaujamą Džimo Bolgerio, kuris tęsė leiboristų ekonomines reformas. Naujosios Zelandijos gyventojai nusprendė, kad vyriausybiėvyriausybė neatspindi jų nuotaikų ir buvo įvesta nauja papildomo balso [[Proporcinis atstovavimas|Proporcinio atstovavimo]] sistema. Pagal naują sistemą rinkimai įvyko [[1996]] m. ir juos laimėjo nacionalinė partija sudariusi koaliciją su Naujosios Zelandijos Pirmąja partija.