Kinematografija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 42:
Kaip ir žmogaus akis, kamera kuria perspektyvą, bei erdvines sąsajas su pasauliu. Tačiau žmogaus akis negali parinkti skirtingų objektyvų skirtingiems tikslams, priešingai negu kinematografas valdantis kamerą. Židinio nuotolio variacija yra vienas iš pagrindinių pranašumų prieš akį. Lęšio židinio nuotolis nustato žiūrėjimo kampą ir matymo lauką. Kinematografai turi galimybę pasirinkti vieną iš daugelio plataus kampo, "normalių" ir didelio židinio nuotolio lęšių, taip pat ir iš makro ir kitų specialiųjų efektų lešių sistemų, tokių kaip "borescope" lęšiai. Plataus kampo lėšiai turi trumpą židinio nuotolį ir erdvinius nuotolius padaro labiau suprantamus. Asmuo esantis tam tikram atstume parodomas daug mažesnis, o objektai priekyje dunksos dideli. Iš kitos pusės, ilgo židinio nuotolio lęšiai vaizduodami toli esančius objektus arti vienas kito sumažina išpūtimą, bei suplokština perspektyvą. Skirtumai tarp perspektyvos atvaizdavimo atsiranda ne dėl židinio nuotolio ilgio, o dėl atstumo tarp subjektų ir kameros. Taigi, skirtingų židinių nuotolių panaudojimas kartu su skirtingais kameros atsumai iki subjekto sukuria skirtingą atvaizdavimą. Paliekant tą pačią kameros poziciją ir Keičiant tik židinio nuotolį nepaveikiama perspektyva, pasikeičia tik žiūrėjimo kampas. Priartinantys lęšiai leidžia kameros operatoriui keisti jų židinio nuotolius vaizdo fiksavimo metu kartu arba greitai tarp vaizdo įrašymų pastatymo. Pirminiai lęšiai siūlo geresnę optinę kokybę, yra greitesni (didesni diafragmos atvėrimai, naudojama esant mažesniam šviesos kiekiui) nei priartinantys lęšiai, jie dažnai pasitelkiami profesionalioje kinematografijoje vietoje priartinančių lėšių. Tam tikros scenos ar netgi filmo kūrimo tipai gali pareikalauti priartinančių lęšių dėl greičio ar paprastesnio vartojimo, taip pat kadrams įtraukiantiems priartinantį judesį.
Kaip fotografijoje, vaizdo išlaikymo kontrolė pasiekiama kontroliuojant lęšio
===Lauko gylis ir fokusas===
Žinio nuotolis ir diafragmos anga paveikia scenos lauko gylį, t.y. kiek antras, vidurinis ir priekinis planai bus vaizduojami "priimtiname fokuse" (tik viena konkreti vaizdo plokštuma yra tiksliame fokuse) ant juostos ar video jutiklio. Lauko gylis (nemaišyti su fokuso gyliu) yra nustatomas angos dydžio ir židinio atstumo. Didelis ar gilus lauko gylis yra sugeneruotas naudojant taškinį fokusavimą per labai mažą rainelės angą, o nedidelis ar negilus lauko gylis pasiekiamas fokusuojant arčiau prie objektyvo per didelę (atvirą) rainelės angą. Lauko gylis taip pat yra reglamentuotas formato dydžiu - jeigu svarstoma matymo erdvė ir matymo kampas, mažesnis atvaizdas reikalauja trumpesnio židinio nuotolio, kad išlaikytų tą patį matymo lauką. Taip pat, kuo mažesnis atvaizdas, tuo daugiau lauko gylio pasikiama tam pačiam matymo laukui. Taigi, esant tam pačiam matymo laukui 70 mm. turi mažesnį lauko gylį nei 35 mm., o 16 mm. daugiau nei 35 mm., video kameros turi dar daugiau nei 16 mm. Viena iš problemų video kamerose - videografai bando emuliuti 35 mm. juostos atvaizdus, tam jies tenka pasitelkti specialius prietaisus, kurie sumažina lauko gylį.
Filme "Pilietis Keinas", kinematografas Gegg Toland ir režisierius Orson Welles panaudojo glaudesnes angas, kad sukurtų itin didelius lauko gylius scenose, vaizduojančiose pirmo ir antro plano pastatymus, aštriame fokuse. Tokia praktika žinoma kaip gilus fokusas. Gilus fokusas tapo populiariu kinematografiniu prietaisu nuo 1940 iki pat Hollywood atsiradimo. Šių laikų mados diktuoja negilų fokusą.
| |||