00:06, 5 vasario 2012 versija taisyti EmausBot (aptarimas \| indėlis) Botai 154 293 keitimai S r2.6.4) (robotas Pridedama: an:Suelo ← Prieš tai darytas keitimas		01:04, 6 vasario 2012 versija taisyti anuliuoti Creative (aptarimas \| indėlis) Administratoriai 23 677 keitimai S rv Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: [[Vaizdas:Lössacker.jpg\|thumb\|~~210px~~200px\|Dirvožemis]] [[Vaizdas:Suartas laukas.JPG\|thumb\|~~210px~~200px\|Suartas laukas]] '''Dirvožemis''' – viršutinis, purus [[Žemės pluta\|Žemės plutos]] sluoksnis, susidaręs paviršutinėse [[uoliena\|uolienose]] (nuogulose), veikiamas [[vanduo\|vandens]], [[oras\|oro]], [[organizmas\|organizmų]]. Paprastai gebantis duoti augalų derlių, pagrindinė [[žemės ūkis\|žemės]] ir [[miškų ūkis\|miškų ūkio]] gamybos priemonė. == Dirvožemio savybės == === Dirvožemio fizinės savybės === Nuo dirvožemio fizinių savybių priklauso, kiek jame susikaupia augalams reikalingų maisto medžiagų ir ar jiems užtenka [[vanduo\|vandens]] bei [[oras\|oro]]. Dirvožemių fizines savybes galima suskirstyti į bendrąsias ir fizines - – mechanines. ''Bendrosioms fizinėms savybėms'' priskiriamas dirvožemio (kietosios dalies) [[tankis]] (''lyginamasis svoris''). Įvairių dirvožemių lyginamasis svoris yra nuo 1,3 iki 2,75 g/cm³.▼ ▲Nuo dirvožemio fizinių savybių priklauso, kiek jame susikaupia augalams reikalingų maisto medžiagų ir ar jiems užtenka [[vanduo\|vandens]] bei [[oras\|oro]]. Dirvožemių fizines savybes galima suskirstyti į bendrąsias ir fizines - mechanines. ''Bendrosioms fizinėms savybėms'' priskiriamas dirvožemio (kietosios dalies) [[tankis]] (''lyginamasis svoris''). Įvairių dirvožemių lyginamasis svoris yra nuo 1,3 iki 2,75 g/cm³. Dirvožemio ''tankis'' išreiškiamas masės tūrinio tankio rodikliais (g/cm³). Pagal tankį skiriami tokie dirvožemiai: * palaidi – mažiau kaip 1 g/cm³; * purūs – 1-1,2 g/cm³; * glūdoki – 1,2-1,4 g/cm³; * glūdūs – 1,4-1,6 g/cm³; * kietoki – 1,6-1,8 g/cm³; * kieti – 1,8-2 g/cm³; * labai kieti – daugiau kaip 2 g/cm³; * įvairaus purumo [[durpės]] – nuo 0,08 iki 0,5 g/cm³. Dirvožemio savybės priklauso ir nuo jo ''struktūringumo'' – gebėjimo susiskaidyti į įvairaus dydžio bei formos grumstelius. Pagal tų grumstelių formą skiriamos įvairios dirvožemių struktūros: tarpinė, riešutinė, grūdinė, plytelinė, plokštelinė ir kt. Kai kurių dirvožemių skirtingi horizontai turi savą struktūrą. Lemiami struktūringumo veiksniai yra dirvožemio [[koloidas\|koloidai]] (0,0001 mm), kurie suklijuoja dirvožemio daleles į atskirus struktūrinius agregatus, ir [[kalkės]], suteikiančios jiems patvarumo. Didesniu strukūringumu pasižymi sunkesni, o mažesniu – lengvesni dirvožemiai. Dirvožemio ''poringumu'' vadiname bendrą visų jame esančių porų bei tarpelių tūrį, išreikštą dirvožemio tūrio procentais. Didžiausias poringumas būdingas viršutiniams dirvožemio sluoksniams – 50-70 % (durpių – 90 %), o mažesnis – 35-50 % – gilesniems. Iš dirvožemio ''fizinių - – mechaninių savybių'' svarbiausios yra ''plastiškumas, brinklumas'' ir ''rišlumas'': * Dirvožemio plastiškumas yra jo gebėjimas keisti savo formą veikiant kokiai nors išoriniai jėgai. * Brinklumas ([[higroskopiškumas]]) – dirvožemio savybė didinti savo tūrį drėkstant. * Rišlumas rodo dirvožemių gebėjimą pasipriešinti išorinėms jėgoms, besistengiančioms perskirti susijusias dirvožemio daleles. Didžiausiu rišlumu pasižymi [[molis (uoliena)\|molio]], mažiausiu – [[smėlis\|smėlio]] dirvožemiai. === Dirvožemio rūgštingumas === Dirvožemio rūgštingumas – tai dirvožemio gebėjimas neutralizuoti šarminius ir parūgštinti neutraliosios reakcijos [[druska\|druskų]] tirpalus bei [[vanduo\|vandenį]].▼ Viena forma – ''aktualusis'' rūgštingumas, priklausantis nuo dirvožemio [[tirpalas\|tirpale]] esančių laisvų [[vandenilis\|vandenilio]] [[jonas (dalelė)\|jonų]]. Jei vandenilio jonų koncentracija tirpale yra didesnė už [[hidroksilas\|hidroksilo]] jonų koncentraciją, tai jo reakcija rūgšti, priešingu atveju – šarminė. Vandenilio jonų koncentracija dirvožemio tirpale svyruoja nuo 10<sup>-4</sup> ligi 10<sup>-9</sup> jonų vandens litre. Šie dydžiai ([[Vandenilio potencialas\|pH]]) reiškiami jų neigiamais dešimtainiais [[logaritmas\|logaritmais]], pvz., pH 4, pH 6 ir t. t.▼ ▲Dirvožemio rūgštingumas – tai dirvožemio gebėjimas neutralizuoti šarminius ir parūgštinti neutraliosios reakcijos [[druska\|druskų]] tirpalus bei [[vanduo\|vandenį]]. Kita forma – kietosios dirvožemio fazės rūgštingumas, vadinamas ''potencialiuoju'' rūgštingumu. Jis skirstomas į ''mainų'' ir ''hidrolitinį'' rūgštumą:▼ ▲Viena forma – ''aktualusis'' rūgštingumas, priklausantis nuo dirvožemio [[tirpalas\|tirpale]] esančių laisvų [[vandenilis\|vandenilio]] [[jonas (dalelė)\|jonų]]. Jei vandenilio jonų koncentracija tirpale yra didesnė už [[hidroksilas\|hidroksilo]] jonų koncentraciją, tai jo reakcija rūgšti, priešingu atveju – šarminė. Vandenilio jonų koncentracija dirvožemio tirpale svyruoja nuo 10<sup>-4</sup> ligi 10<sup>-9</sup> jonų vandens litre. Šie dydžiai ([[Vandenilio potencialas\|pH]]) reiškiami jų neigiamais dešimtainiais [[logaritmas\|logaritmais]], pvz., pH 4, pH 6 ir t. t. ▲Kita forma – kietosios dirvožemio fazės rūgštingumas, vadinamas ''potencialiuoju'' rūgštingumu. Jis skirstomas į ''mainų'' ir ''hidrolitinį'' rūgštumą: * Mainų rūgštingumą sudaro vandenilio jonų kiekis, kurį iš [[sorbentas\|sorbento]] gali išstumti neutralių druskų (pvz., [[Natrio chloridas\|NaCl]], [[kalio chloridas\|KCl]], [[Bario cloridas\|BaCl]]) perteklius. Šis rūgštumas paprastai išreiškiamas pH dydžiais arba miliekvivalentais 100 g dirvožemio. * Hidrolitinį rūgštumą sudaro vandenilio jonų kiekis, kurį iš sorbento išstumia silpnų rūgščių ir stiprių šarmų tirpalas. Šiuo metu apie 18,7 % Lietuvos žemės ūkio naudmenų yra rūgščios, o beveik 1 mln.ha - – linkusios parūgštėti. Šiuos dirvožemius reikia reguliariai [[Kalkinimas\|kalkinti]]. === Dirvožemio sorbcija === ''Dirvožemio sorbcija'' – tai dirvožemio galėjimas prisitraukti iš dirvožemio tirpalo įvairias medžiagas ir jas sulaikyti. Skiriamos kelios sorbcijos rūšys: mechaninė, biologinė, fizikinė, cheminė, fizikinė - – cheminė. Dirvožemiuose didelę reikšmę turi fizikinė - – cheminė, arba mainų sorbcija, tai yra dirvožemio sugebėjimas sugerti tirpalo [[jonas (dalelė)\|jonus]] ([[katijonas\|katijonus]] ir [[anijonas\|anijonus]]) ir atiduoti tirpalui kitus anksčiau sorbuotus jonus.▼ Sorbavimo galią turi ne visa dirvožemio masė, bet tik jo dalis, sudaryta iš smulkiausių (0,00025 mm) mineralinių bei organinių dalelių – [[koloidas\|koloidų]]. Ji vadinama ''sorbuojančiuoju kompleksu'' ([[sorbentas\|sorbentu]]). Neutraliame dirvožemyje paprastai esti sorbuoti [[šarminiai metalai\|šarminių metalų]] (bazių) (pvz., [[kalcis]] (Ca), [[magnis]] (Mg), [[natris]] (Na)) ir [[amonis\|amonio]] (NH<sub>4</sub>)jonai. Sorbuotų bazių suma parodo, kiek dirvožemis turi sorbavęs šarminių metalų katijonų [išreiškiama miliekvivalentais (mekv.) 100 g dirvožemio].▼ ▲''Dirvožemio sorbcija'' – tai dirvožemio galėjimas prisitraukti iš dirvožemio tirpalo įvairias medžiagas ir jas sulaikyti. Skiriamos kelios sorbcijos rūšys: mechaninė, biologinė, fizikinė, cheminė, fizikinė - cheminė. Dirvožemiuose didelę reikšmę turi fizikinė - cheminė, arba mainų sorbcija, tai yra dirvožemio sugebėjimas sugerti tirpalo [[jonas (dalelė)\|jonus]] ([[katijonas\|katijonus]] ir [[anijonas\|anijonus]]) ir atiduoti tirpalui kitus anksčiau sorbuotus jonus. ▲Sorbavimo galią turi ne visa dirvožemio masė, bet tik jo dalis, sudaryta iš smulkiausių (0,00025 mm) mineralinių bei organinių dalelių – [[koloidas\|koloidų]]. Ji vadinama ''sorbuojančiuoju kompleksu'' ([[sorbentas\|sorbentu]]). Neutraliame dirvožemyje paprastai esti sorbuoti [[šarminiai metalai\|šarminių metalų]] (bazių) (pvz., [[kalcis]] (Ca), [[magnis]] (Mg), [[natris]] (Na)) ir [[amonis\|amonio]] (NH<sub>4</sub>)jonai. Sorbuotų bazių suma parodo, kiek dirvožemis turi sorbavęs šarminių metalų katijonų [išreiškiama miliekvivalentais (mekv.) 100 g dirvožemio]. ~~;DD~~ == Dirvožemio cheminė sudėtis == Dirvožemis susideda iš mineralinių, organinių ir organinių - – mineralinių medžiagų. Mineralinių medžiagų šaltinis – gimtoji [[uoliena]]. Organinė medžiaga dirvožemyje yra augalinės ir gyvūninės kilmės. Dėl mineralinių ir organinių tarpusavio sąveikos susidaro sudėtingi organiniai - – mineraliniai junginiai. Dirvožemių mineralinė dalis paprastai sudaro 80-90 %, o organinė mažiau negu 10 %.▼ ▲Dirvožemis susideda iš mineralinių, organinių ir organinių - mineralinių medžiagų. Mineralinių medžiagų šaltinis – gimtoji [[uoliena]]. Organinė medžiaga dirvožemyje yra augalinės ir gyvūninės kilmės. Dėl mineralinių ir organinių tarpusavio sąveikos susidaro sudėtingi organiniai - mineraliniai junginiai. Dirvožemių mineralinė dalis paprastai sudaro 80-90 %, o organinė mažiau negu 10 %. [[cheminis elementas\|Cheminiai elementai]] dirvožemyje yra įvairiuose junginiuose. Daugelio cheminių elementų labai reikia gyvūnams ir augalams augti. Svarbiausi makroelementai yra [[fosforas]], [[kalis]], [[azotas]], [[siera]], [[kalcis]] ir kt. Daugelio cheminių elementų rezervai dirvožemyje nedideli, kiek daugiau yra kalio. Kai kurių elementų augalijai reikia labai nedaug. Tokie vadinamai ''[[mikroelementai]]s''. Tai [[boras]], [[molibdenas]], [[varis]], [[cinkas]] ir kt. Makroelementų ir mikroelementų trūkumas kompensuojamas [[trąšos\|trąšomis]]. == Dirvožemio vanduo == Šis [[vanduo]] – kelių formų:▼ * Pirmoji – ''higroskopinis'' vanduo, kurį stipriai laiko dirvožemio dalelės. Ji galima pašalinti tik kaitinant dirvožemį 100 °C [[temperatūra\|temperatūroje]]. Higroskopinis vanduo augalams neprieinamas.▼ * Antroji forma – ''plėvelinis'', arba puriai surištas, vanduo. Jis plona plėvele aptraukia dirvožemio daleles. Dirvožemyje jis juda lėtai, augalams sunkiai prieinamas.▼ * Trečioji forma – ''kapiliarinis'' vanduo. Jis laikosi smulkiuose dirvožemio plyšeliuose – kapiliaruose.▼ * Ketvirtoji forma – ''gravitacinis'' vanduo, kuris užpildo didžiuosius dirvožemio tarpus ir lengvai juda veikiamas [[Gravitacija\|žemės traukos]].▼ ''Dirvožemio laidumas vandeniui''. Laidumas vandeniui yra dirvožemio gebėjimas praleisti vandenį. Jis išreiškiamas ilgiu per laiko vienetą. Ši dirvožemio savybė priklauso nuo porų, plyšių skaičiaus ir jų dydžio. Labiausiai laidūs – [[smėlis]] ir [[žvyras]], o mažiausiai – molio dirvožemiai.▼ ▲Šis [[vanduo]] – kelių formų: ▲* Pirmoji – ''higroskopinis'' vanduo, kurį stipriai laiko dirvožemio dalelės. Ji galima pašalinti tik kaitinant dirvožemį 100 °C [[temperatūra\|temperatūroje]]. Higroskopinis vanduo augalams neprieinamas. ▲* Antroji forma – ''plėvelinis'', arba puriai surištas, vanduo. Jis plona plėvele aptraukia dirvožemio daleles. Dirvožemyje jis juda lėtai, augalams sunkiai prieinamas. ▲* Trečioji forma – ''kapiliarinis'' vanduo. Jis laikosi smulkiuose dirvožemio plyšeliuose – kapiliaruose. ▲* Ketvirtoji forma – ''gravitacinis'' vanduo, kuris užpildo didžiuosius dirvožemio tarpus ir lengvai juda veikiamas [[Gravitacija\|žemės traukos]]. ▲''Dirvožemio laidumas vandeniui''. Laidumas vandeniui yra dirvožemio gebėjimas praleisti vandenį. Jis išreiškiamas ilgiu per laiko vienetą. Ši dirvožemio savybė priklauso nuo porų, plyšių skaičiaus ir jų dydžio. Labiausiai laidūs – [[smėlis]] ir [[žvyras]], o mažiausiai – molio dirvožemiai. ''Dirvožemio vandens imlumas'' yra jo savybė paimti ir išlaikyti drėgmę. Toks drėgmės kiekis dirvožemyje, kai augalai dėl jo stokos pradeda vysti, vadinamas augalų vytimo drėgme, arba vytimo koeficientu. == Lietuvos dirvožemiai == Lietuvos dirvožemiai priklauso jaurinių dirvožemių zonai. Jų vertikaliajame pjūvyje išskiriami trys pagrindiniai horizontai – A, B, C:▼ * Viršutinysis horizontas (A) dažniausiai skirstomas į horizontus A <sub>0</sub>, A <sub>1</sub> ir A <sub>2</sub>. Horizontą A <sub>0</sub> sudaro miško augalų liekanų – spyglių, lapų, šakelių – paklotė. Horizontas A <sub>1</sub> yra pilkas ir vadinamas akumuliaciniu arba puveninguoju, nes jeme telkiasi dirvožemio [[humusas]] (puvenų liekanos), susidaręs ir [[augalas\|augalų]] bei [[gyvūnas\|gyvulių]] organinių medžiagų. Horizontas A <sub>2</sub> yra balzganas (pelenų spalvos), vadinamas [[jaurinis dirvožemis\|jauriniu]], arba išplaunamuoju. Nuo A <sub>2</sub> horizonto išsivystymo priklauso dirvožemių rūgštingumas ir maisto medžiagų kiekis. Kuo A <sub>2</sub> ryškesnis, tuo dirvožemis rūgštesnis ir tuo mažiau maisto medžiagų.▼ ▲Lietuvos dirvožemiai priklauso jaurinių dirvožemių zonai. Jų vertikaliajame pjūvyje išskiriami trys pagrindiniai horizontai – A, B, C: ▲* Viršutinysis horizontas (A) dažniausiai skirstomas į horizontus A <sub>0</sub>, A <sub>1</sub> ir A <sub>2</sub>. Horizontą A <sub>0</sub> sudaro miško augalų liekanų – spyglių, lapų, šakelių – paklotė. Horizontas A <sub>1</sub> yra pilkas ir vadinamas akumuliaciniu arba puveninguoju, nes jeme telkiasi dirvožemio [[humusas]] (puvenų liekanos), susidaręs ir [[augalas\|augalų]] bei [[gyvūnas\|gyvulių]] organinių medžiagų. Horizontas A <sub>2</sub> yra balzganas (pelenų spalvos), vadinamas [[jaurinis dirvožemis\|jauriniu]], arba išplaunamuoju. Nuo A <sub>2</sub> horizonto išsivystymo priklauso dirvožemių rūgštingumas ir maisto medžiagų kiekis. Kuo A <sub>2</sub> ryškesnis, tuo dirvožemis rūgštesnis ir tuo mažiau maisto medžiagų. * Po jauriniu horizontu (A <sub>2</sub>) slypi iliuvinis įplautasis įvairių atspalvių rudas horizontas B, kuriame telkiasi iš viršutinių horizontų išplautos medžiagos. * Dar giliau (1-2 m) slūgso gimtoji [[uoliena]] – horizontas C. Tarp šių horizontų įvairiuose dirvožemiuose skiriami dar tarpiniai (A<sub>1</sub>A<sub>2</sub>, A<sub>2</sub>B ir kiti) horizontai. Dirvožemių genetiniai horizontai vieni nuo kitų skiriasi ne tik išore, bet ir daugeliu fizinių bei cheminių savybių. eilutė 109 ⟶ 102: \|- \|} === Dirvožemio mechaninė sudėtis === Lietuvos dirvožemiai susidarė ant jūrinių, upinių, ledyninių, vėjinių nuogulų. Šių nuogulų nevienodas karbonatingumas, jos skiriasi augalams reikalingų maisto medžiagų elementais. Karbonatingiausia gimtoji uoliena yra Vidurio Lietuvoje ([[karbonatas\|karbonatų]] iki 30 %), mažiausia yra [[Aukštaitijos aukštuma\|Aukštaitijos aukštumų]] nuogulose, o mažiausiai – [[Žemaičių aukštuma\|Žemaičių]] ir [[Medininkų aukštuma\|Medininkų]] aukštumų nuogulose. Pagal mechaninę sudėtį Lietuvoje vyrauja priesmėliai, priemoliai, [[smėlis\|smėliai]] bei [[molis (uoliena)\|moliai]].▼ Dirvožemio mechaninė sudėtis turi labai didelę reikšmę dirvožemių susidarymui, taip<br /> pat dirvožemių naudojimui [[žemės ūkis\|žemės ūkio]] gamybai. Nuo mechaninės sudėties priklauso<br /> beveik visos dirvožemių fizinės ir fizinės - – mechaninės savybės: tankumas, drėgmės imlumas, laidumas [[vanduo\|vandeniui]], [[oras\|oro]] bei šilumos režimai ir kt.▼ ▲Lietuvos dirvožemiai susidarė ant jūrinių, upinių, ledyninių, vėjinių nuogulų. Šių nuogulų nevienodas karbonatingumas, jos skiriasi augalams reikalingų maisto medžiagų elementais. Karbonatingiausia gimtoji uoliena yra Vidurio Lietuvoje ([[karbonatas\|karbonatų]] iki 30 %), mažiausia yra [[Aukštaitijos aukštuma\|Aukštaitijos aukštumų]] nuogulose, o mažiausiai – [[Žemaičių aukštuma\|Žemaičių]] ir [[Medininkų aukštuma\|Medininkų]] aukštumų nuogulose. Pagal mechaninę sudėtį Lietuvoje vyrauja priesmėliai, priemoliai, [[smėlis\|smėliai]] bei [[molis (uoliena)\|moliai]]. ▲Dirvožemio mechaninė sudėtis turi labai didelę reikšmę dirvožemių susidarymui, taip<br /> pat dirvožemių naudojimui [[žemės ūkis\|žemės ūkio]] gamybai. Nuo mechaninės sudėties priklauso<br /> beveik visos dirvožemių fizinės ir fizinės - mechaninės savybės: tankumas, drėgmės imlumas, laidumas [[vanduo\|vandeniui]], [[oras\|oro]] bei šilumos režimai ir kt. === Organinė dirvožemio dalis === Dirvožemio organinė dalis susideda iš organinių liekanų ir [[humusas\|humuso]] – tamsios spalvos organinių medžiagų, lygiai persunkiančių viršutinę dirvožemio horizonto dalį. Humuso šaltinis yra aukštesniųjų augalų, gyvūnų ir [[mikroorganizmai\|mikroorganizmų]] liekanos.▼ ▲Dirvožemio organinė dalis susideda iš organinių liekanų ir [[humusas\|humuso]] – tamsios spalvos organinių medžiagų, lygiai persunkiančių viršutinę dirvožemio horizonto dalį. Humuso šaltinis yra aukštesniųjų augalų, gyvūnų ir [[mikroorganizmai\|mikroorganizmų]] liekanos. Lietuvos dirvožemiuose humuso kiekis labai nevienodas. Tai daugiausia priklauso nuo dirvožemių gimtosios uolienos mechaninės sudėties ir kiek joje yra augalams reikalingų maisto medžiagų. Jei Rytų Lietuvos [[Vėlėninis jaurinis dirvožemis\|vėlėniniuose jauriniuose dirvožemiuose]] yra 0,5-1 % humuso, tai derlinguose Vidurio Lietuvos karbonatiniuose dirvožemiuose jo esti 3 % ir daugiau. Tyrimais ir stebėjimais nustatyta, kad kai kuriuose Lietuvos dirvožemiuose humuso kiekis mažėja. Tam didžiulę įtaką darė labai staigus perėjimas nuo [[arklys\|arklių]] prie [[traktorius\|traktorių]]. Arkliniais padargais ardavo 12-18 cm, o traktoriniais – 18-25 cm gyliu. Humuso kiekis prasiskiedė pastorėjus ariamajam horizontui. Antra vertus, ūkiai pokario metais ir kolektyvizacijos pradžioje į galulaukes mažiau išgabeno [[organinės trąšos\|organinių]] bei [[mineralinės trąšos\|mineralinių trąšų]]. Tačiau Lietuvos žemdirbystės instituto tyrimais nustatyta, kad priemolinius dirvožemius tręšiant vidutinėmis mineralinių trąšų normomis, kasmet iškratant 10 t/ha [[mėšlas\|mėšlo]] ir [[sėjomaina\|sėjomainoje]] auginant 2 metus daugiametes žoles, humuso ne mažėja, o daugėja. == Taip pat skaitykite == eilutė 145 ⟶ 137: * [[Pedogenezė]] === Literatūra === * A. Majerio ir B. Baginskio „Lietuvos TSR dirvožemiai“ (1958), * autorių kolektyvo „Lietuvos TSR dirvožemiai“ (1965), * Lietuvos dirvožemiai: kolektyvinė monografija / redaktoriai Eidukevičienė M., Vasiliauskienė V. // Lietuvos. mokslas, 32 knyga. - – 1244 p (2001). == Nuorodos == {{Commonscat\|Soil}}

Dirvožemis: Skirtumas tarp puslapio versijų