Tilžės apskritis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Tilžės apskritis''' ({{de|Landkreis Tilsit}})  – [[1736]]–[[1818]]  m. [[Lietuvos depart]]amento, [[1818]]-–[[1871]]  m. [[Prūsijos karalystė]]s [[Rytų Prūsijos provincija|Rytų Prūsijos provincijos]], 1871-1871–[[1918]]  m. [[Vokietijos imperija|Vokietijos imperijos]] [[Gumbinės apygarda|Gumbinės apygardos]] administracinis teritorinis vienetas [[Mažoji Lietuva|Mažojoje Lietuvoje]]. Sudaryta po [[Vienos kongresas|Vienos kongreso]] per [[1815]]-–[[1818]]  m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Po [[Versalio taika|Versalio taikos]] [[1923]]  m. sujungta su [[Ragainės apskritis|Ragainės apskritimi]], suformuojant [[Tilžės-Ragainės apskritis|Tilžės-Ragainės apskritį]]. Centras  – [[Tilžė]]. Priklausė [[Lietuvos provincija]]i.

Seniausi archeologiniai radiniai apskrityje priskirtini [[Neolitas|neolitui]] ir [[virvelinės keramikos kultūra]]i. [[XIII a.]] šioje teritorijoje gyveno [[prūsai]] [[skalviai]]. [[Vokiečių ordinas]] galutinai įsitvirtino tik [[XIV a.]] pabaigoje, kai buvo numalšintas [[Didysis prūsų sukilimas]]. Gerai įtvirtinta [[Paskalviai|Paskalvių]] pilis kovojo iki pačios amžiaus pabaigos. Ją [[vokiečiai]] kelis kartus šturmavo, bet gynėjus apsaugojo pylimai ir tvirtos sienos, buvo sukauptos ir didelės ginklų atsargos. Ordino riteriai pilį buvo apgulę, bandė paimti badu, bet gynėjai laikėsi, nes pilies viduryje buvo tvenkinys, kuriame auginamos žuvys buvo pagrindinis maisto šaltinis. Tik kai pasidavė visos kitos pilys, Paskalvių gynėjai, pamatę, kad jų pastangos bevaisės, tyliai slapta paliko pilį ir išsiskirstė. Riteriai [[1293]]  m. toje vietoje pastatė ''Schalauersburg'' pilį.

Tilžės apskritis sudaryta po [[Prūsijos kunigaikštystė]]s susikūrimo [[1525]]  m. Istoriniuose šaltiniuose minima nuo [[1572]] metų<ref>{{TLE|4|||Tilžės apskritis}}</ref>. [[1656]]  m. kraštą nuniokojo švedai. [[1709]]-–[[1711]]  m. [[maras|maro]] ir po jo sekusio bado metu žuvo keturi penktadaliai apylinkių gyventojų. Po to prasidėjusi [[Didžioji Prūsijos kolonizacija]] šiek tiek pakeitė gyventojų tautinę sudėtį, bet kraštas išliko lietuviškas, iki [[1939]]  m. išliko ir lietuviški vietovardžiai. Kraštas pasižymėjo žemės ūkio kultūra, gyvulininkyste.<ref>[[Bronius Kviklys]]. Mūsų Lietuva. IV t. Lietuvių enciklopedijos leidykla, Bostonas, [[1968]]  m. 727 psl.</ref>

[[1920]]  m. apskrities šiaurinėje dalyje esantys 18 valsčių (Bubliškių, Galsdonų, Jūravos, Katyčių, Kulminų, Lauksargių, Lumpėnų, Meišlaukių, Natkiškių, Nepertlaukių, Opstainio, Pakamonių, Piktupėnų, Plaškių, Rukų, Vilkyškių, Vingio, Žemaitkiemio  – viso 649&nbsp;km²) priskirti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštui]] ir įjungti į naujai sudarytą [[Pagėgių apskritis|Pagėgių apskritį]]. Šie valsčiai [[1923]]  m. su visu Klaipėdos kraštu atiteko [[Lietuva]]i. Iš [[Vokietija]]i likusios dalies ir Ragainės apskrities dalies sudaryta [[Tilžės-Ragainės apskritis]].

Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo [[1885]]  m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:<ref>[http://www.geschichte-on-demand.de/tilsit.html Rinkimų istorija]</ref>

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, Tilžės apskrities pietinėje, Prūsijos dalyje 52,9 proc. gyventojų buvo lietuviai. [[1890]]  m. rinkimų komisijos duomenimis, visoje Tilžės apskrityje iš 71 666 gyventojų [[lietuviai]]s užsirašė 24 816, apie 34,6 proc. žmonių. 1896  m. po reikalavimu įvesti bendrųjų dalykų dėstymą lietuvių kalba apskrityje pasirašė 9518 lietuvis.

Tilžės apskrityje yra gimę daug Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų. [[Spaudos draudimas]], įvestas Didžiojoje Lietuvoje, Tilžės apskrities lietuviams buvo dvigubai naudingas  – jis tapo solidariu prieglobsčiu iš Lietuvos ištremtai spaudai ir jos veikėjams, o kartu paskatino ir vietinę inteligentiją susidomėti lietuvių kalba ir lietuvybės išlaikymu. „Spaudos draudimo laikas ir netgi jį panaikinus čia buvo leidžiami laikraščiai ir knygos Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuviams. Iš čia sklido šviesa visai Lietuvai.“ <ref>[[Bronius Kviklys]]. Mūsų Lietuva. IV t. 727 psl.</ref>

* Neumanns Orts-Lexikon des Deutschen Reichs. Ein geographisch - – statistisches Nachschlagebuch für deutsche Landeskunde. Dritte, neu bearbeitete und vermehrte Auflage von Wilhelm Keil. Leipzig, 1894.