|
}}
'''Butrimonys''' – miestelis [[Alytaus rajono savivaldybė]]s teritorijoje, prie plento [[Punia]]–[[Onuškis]], abipus [[Plasaupė]]s upelio. [[Butrimonių seniūnija (Alytus)|Seniūnijos]], seniūnaitijos ir parapijos centras.
Yra [[Butrimonių gimnazija]] (joje yra krašto muziejus), biblioteka, vaikų darželis, paštas (LT-64061). Yra Butrimonių [[hipodromas]].
== Istorija ==
Manoma, kad [[Vytautas|Vytauto]] laikais čia buvo įkurdinti [[totoriai]], suformavę vėlesnio miestelio pietryčių dalį – Totorių priemiestį. Jie vertėsi daržininkyste. [[XIV amžius|XIV]]–[[XV a.]] gyvenvietė kūrėsi prie svarbaus [[Vilnius|Vilniaus]]–[[Punia|Punios]] kelio. Per [[Valakų reforma|Valakų reformą]] [[1557]] m. išmatavus kaimą, minimą [[1699]] m., tarp Totorių priemiesčio ir kaimo išaugo miestelis, minimas [[1720]] m.
[[1744]] m. pastatyta pirmoji bažnyčia, nuo [[1782]] m. gyvenvietė vadinama miestu. Totorių priemiestis, buvęs pietrytinėje Butrimonių dalyje, kaimas ir miestelis vystėsi atskirai, bet iki [[1849]] m. susiliejo. Butrimonys keliskart kentėjo nuo karų ir gaisrų. [[1787]] m. sudegė 39 iš 58 žydų sodybos.
[[XIX a.]] pradžioje ypač suaktyvėjo amatai ir prekyba, [[1839]] m. 120 šeimų iš 140 vertėsi prekyba ir amatais. Totoriai turėjo kepyklų, odos dirbtuvių; veikė smuklė, 4 parduotuvės ([[1812]] m.). Butrimonys degė [[1835]], [[1856]], du kartus [[1869]] m., taip pat [[1907]] m. Nuo [[1878]] m. miestelyje vyko dideli turgūs ir gyvulių prekymečiai, atvykdavo pirklių iš Rusijos ir Lenkijos. XIX a. pabaigoje – [[XX a.]] pradžioje pusė miestelio gyventojų buvo [[žydai]], jie čia turėjo įvairių krautuvių.
Lietuvai praradus [[Vilniaus kraštas|Vilniaus kraštą]] sumenko Vilniaus–Alytaus kelio, o kartu ir Butrimonių ūkinė reikšmė. [[1941]] m. birželio mėn. okupacinė valdžia ištrėmė 5 Butrimonių šeimas. Per nacių okupaciją [[1941]] m. netoli Butrimonių sušaudyta apie 1000 žmonių (daugiausia – žydų). Per [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulinį karą]] Butrimonių centrinė dalis sudegė.
[[1950]]–[[1992]] m. kolūkio ir nuo [[1979]] m. tarpūkinio paukštyno centrinė [[gyvenvietė]]. {{šaltinis|[[Algimantas Miškinis]]. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 2, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 1, Vilnius, [[2002]] m.}} {{šaltinis|{{VLE|III|674|[[Algimantas Miškinis]]|Butrimonys}}}} [[2001]] m. patvirtintas [[Butrimonių herbas]].
{{adm2|3}}
== Architektūra ==
Miestelis radialinio plano, [[urbanistikos paminklas]]. Miestelio vakarinė dalis susidarė prie kelio į Vilnių. Senojoje dalyje, susiformavusioje iki [[XVIII a.]] pabaigoje, išliko gatvių tinklas, trijų pagrindinių gatvių sankryžoje yra vienintelė Lietuvoje trikampė aikštė. Vyrauja XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vienaukščiai mediniai ir mūriniai namai. {{šaltinis|{{VLE|III|674|Vidmantas Daugirdas|Butrimonys}}}} Aikštė apsupta XX a. pradžios pirklių ir amatininkų namų.
Svarbiausias pastatas – neogotikinė [[istorizmas|istoristinio]] stiliaus XX a. pradžios [[Butrimonių Išganytojo bažnyčia]], pastatyta [[1906]]–[[1926]] m., architektas [[Antonas Filipovičius-Dubovnikas]].
== Gyventojai ==
[[1784]] m. miestelyje buvo 38 žydų šeimos, 192 asmenys. [[1795]] m. miestelyje buvo 277, dvare – 42, kaime – 94 gyventojai.
{{dem|kolon=7|till=2500|inc=500|incmin=250
|past=* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
|1975|713|r1975=<ref name="LTE">{{LTE|2|348||Butrimonys}}</ref>
|1979|742
|1984|985|r1984=<ref name="TLE">{{TLE|1|316|Algimantas Miškinis ir kt|Butrimonys}}</ref>
|1989|1109
|2001|1126}}
=== Žymūs žmonės ===
Butrimonyse gimė:
* [[1843]] m. [[Daugpilis|Daugpilio]] rabinas [[Meiras Simča]] <ref>Robert Daniłowicz, [http://www.rp.pl/artykul/61991,404991.html W stronę Butrymańc], Rzeczpospolita, 2009-12-12</ref>
* [[1865]] m. garsiausias Renesanso meno kritikas [[Bernardas Berensonas]]
* [[1964]] m. politologas [[Adas Jakubauskas]]
* [ 1989] m. muzikantas Vilius Zavadskis
== Šaltiniai ==
{{ref}}
* Butrimonys (sud. Danutė Anušauskienė). – Alytus: Albagrafija, 2007. – 116 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-639-15-2
== Nuorodos ==
| 