Galūnė (kalbotyra): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 4:
== Galūnės lietuvių kalboje ==
1. Žodžiai, kuriuos padarome, keisdami galūnę, dažnai keičia ir šaknies balsę.
<br>''senas – senis, tankus – tankis, stalas – pastalė, stalčius;''
<br>''drįsti – drąsa, gražus – grožis, spausti – įspūdis, sverti – svoris, tęsti – tąsa.''
2. Dėl tarmių poveikio bendrinėje kalboje vartojamos ilgosios (ištisinės) ir trumposios vienaskaitos įnagininko ir vietininko, daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės. Abi galūnių formos yra taisyklingos ir vartotinos, tik rašytinėje kalboje įprastinės yra ilgosios, o sakytinėje – trumposios.
<br>''akmenimi – akmenim, manimi – manim, sūnumi – sūnum, širdimi – širdim;''
<br>''kelyje – kelyj, kely, mėlynoje – mėlynoj, pamiškėje – pamiškėj, šulinyje – šuliny;''
<br>''draugams – draugam, šviesioms – šviesiom;''
<br>''aplinkybėmis – aplinkybėm, jaukiomis – jaukiom, seserimis – seserim.''
3. Kintant linksniavimo sistemai, atsiranda vienaskaitos vardininko, kilmininko, įnagininko, daugiskaitos vardininko gretutinių formų. Rašytinėje kalboje labiau tinka pirmosios, sakytinėje – visos.
<br>''mėnuo – mėnulis, mėnuo – mėnesis, šuo – šuva;''
<br>''debesies – debesio, paties – pačio, rudens – rudenio, šuns – šunies, šunio, vagies – vagio;''
<br>''akmenimi – akmeniu, sūnumi – sūnu, širdimi – širdžia;''
<br>''pietūs – pietai, turgūs – turgai.''
4. Kalboje vartojamos gretutinės paprastųjų veiksmažodžių bendraties ir 1 bei 2 asmens formos, sangrąžiniai veiksmažodžiai. Visos šios formos taisyklingos, tik ilgosios būdingesnės rašytinei kalbai, o trumposios – sakytinei.
<br>''bėgti – bėgt, žymėti – žymėt;''
<br>''puolame – puolam, valgykime – valgykim;''
<br>''eikvokite – eikvokit, galvojome – galvojom;''
<br>''sukuosi – sukuos, nešiesi – nešies.''
=== Nelietuviškos kilmės žodžių galūnės ===
Eilutė 34:
<br>''Šileris'' (''Schiller''), ''Lelevelis'' (''Lelewel''), ''Grenoblis'' (''Grenoble''), ''Klodelis'' (''Claudel''), ''Čerčilis'' (''Churchill''), ''Kolis'' (''Kohl''), ''Tanhoizeris'' (''Tannhäuser''), ''Foichtvangeris'' (''Feuchtwanger'').
<br>1.3. Su galūne ''-(i)us'':
<br>''Karlovičius'' (''Karłowicz''), ''Hemingvėjus'' (''Hemingway''), ''Raikovičius'' (''Rajkowić'').<ref>
<br>2. Graikiški ir lotyniški galūniniai asmenvardžiai ir vietovardžiai:
<br>2.1. Gauna lietuvišką galūnę ''-as'':
Eilutė 105:
<br>Išimtis: Tik kai kuriems dvižodžiams asmenvardžiams galūnė iš tradicijos dedama ir prie pirmojo (arba tik prie pirmojo) žodžio: ''Boduenas de Kurtenė'' (''Baudouin de Courtenay'').
Ilgųjų balsių rašymas adaptuojamuose asmenvardžiuose ir vietovardžiuose▼
▲== Ilgųjų balsių rašymas adaptuojamuose asmenvardžiuose ir vietovardžiuose ==
Parengta pagal 1997 m. birželio 19 d. nutarimą Nr. 60, 7 punktą
<br>1. Balsėmis y, ū žymimi atitinkami ilgieji kitų kalbų balsiai tuose adaptuojamuose asmenvardžiuose bei vietovardžiuose, kuriuose šių balsių ilgumas originalo kalba (latvių, vokiečių, čekų, slovakų, estų, suomių, vengrų) yra išreikštas grafiškai, pvz.: Niedrytė (lat. Niedrīte), Nyca (lat. Nīca), Nydermanas (vok. Niedermann), Tyneckis (ček. Týnecký), Skycovas (slov. Skýcov), Vyraltas (est. Viiralt), Ryhivara (suom. Riihivaara), Vyzvaras (vengr. Vízvár), Alūksnė (lat. Alūksne), Ūlenbekas (vok. Uhlenbeck), Ūneticė (ček. Únĕtice), Rūžička (ček. Rúžička), Lūčka (slov. Lúčka), Mūga (est. Muuga), Ūlasūla (suom. Uulasuula), Ūrkūtas (vengr. Úrkút).
| |||