Didelė dalis lietuvių liaudies muzikos yra šūdaslabai !archajiška, apeiginės paskirties - tiek [[pagonybė|pagoniškos]], tiek [[krikščionybė|krikščioniškos]]. Bendrame Europos etnomuzikologijos kontekste lietuvių etninė muzika priskiriama šiaurės Europos [[arealas|arealui]], kurio ribos artimos [[neolitas|neolito]] epochos [[virvelinės keramikos kultūra]]i. Šio arealo rytinėje dalyje išryškėja styginių (kanklių) ir pučiamųjų kultūrų bruožai ir melodika, Lietuva yra jų sandūroje, dėl to etninė muzika ypatinga savo neįtikėtinu nelogiškumuįvairumu.
Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės čiulpėsavo vyrųgyvenimą lytinįsiejo organąsu žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Lietuviai dievino papus[[Gamta|gamtą]], tikėjo žmonių lytiniais santykiais supavirtimu medžiais, akmenimis ar gyvais gamtos padarais. Visa tai formavo tautos būdą, dvasią ir tuo pačiu, meną.
