Degtukas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Prancūzas ''Charles Sauria'' šias problemas pabandė išspręsti [[1831]] m. pradėjęs naudoti [[fosforas|fosforą]]. Pramoniniu būdu tokius degtukus [[1833]] m. pradėjo gaminti vokietis ''Jacob Friedrich Kammerer''. Tačiau šie degtukai labai lengvai užsiliepsnodavo. Šią problemą [[1836]] m. išsprendė vengrų chemikas ''János Irinyi'', kuris užpatentavo tyliai uždegamą ir nesprogų degtuką (degtuko galvutei iš fosforo jis kaip priedą panaudojo ne kalio chloratą (Bertoleto druską), o [[švino dioksidas|švino dioksidą]]). Kadangi fabrikuose darbininkams [[baltasis fosforas]] labai kenkė sveikatai, švedų chemikai ''Gustav Eric Pasch'' ir ''Karl Frantz Lundström'' [[1844]] m. baltąjį fosforą pakeitė [[raudonasis fosforas|raudonuoju fosforu]]. [[1848]] m. ''Rudolf Christian Boettger'' išrado vadinamuosius saugius degtukus ir pardavė patentą [[Švedija|Švedijos]] degtukų pramonininkams.

 

Švedams išradus vadinamuosius saugius degtukus ir jiems išpopuliarėjus, degtukų gamybos manufaktūros (fabrikėliai) pradėti steigti ir [[Lietuva|Lietuvoje]]. Apie tokių fabrikėlių egzistavimą dabar galima spėti tik pagal degtukų dėžučių [[etiketė|etiketes]].