Šiaulių Aušros muziejus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
ZwieRys (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
{{Otheruses|Aušra}}
 
[[VaizdasFile:Ausra85Ausros muziejaus logo.jpg|200px|thumb|Add caption here]]
 
'''Šiaulių „Aušros“ muziejus''' vienas iš didžiausių muziejų Lietuvoje, išsiskiriantis rinkinių ir ekspozicijų įvairove, turtinga istorija bei aktyvia veikla. Muziejuje yra 7 skyriai, 5 specializuoti padaliniai, 7 ekspozicijos. Muziejuje dirba 90 darbuotojų. Įstaigai vadovauja direktorius Raimundas Balza.
'''„Aušros“''' [[Istorija|istorijos]] ir [[Etnografija|etnografijos]] [[muziejus]] – didžiausias [[Lietuva|Lietuvos]] regioninis muziejus.
 
Muziejus saugo ir puoselėja senąsias muziejininkystės tradicijas, formuotas jo įkūrėjo [[Peliksas Bugailiškis|Pelikso Bugailiškio]] ir kitų prieškario šviesuolių. Kartu muziejus yra šiuolaikiškas, atviras naujovėms ir iššūkiams.
== Istorija ==
[[Vaizdas:Aušros muziejininkai.JPG|thumb|300px|Šiaulių Aušros muziejaus darbuotojai]]
 
Įsteigtas [[1923]] m. [[kovo 11]] d., švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio [[Aušra (laikraštis)|„Aušra“]] (ėjo [[1883]]–[[1886]] m.) 40-metį, pavadintas jo vardu. Iniciatorius – [[Kultūra|kultūros]] ir spaudos veikėjas, kraštotyrininkas, [[Teisė|teisininkas]] [[Peliksas Bugailiškis]]. Steigėjas – [[Šiaulių apskritis|Šiaulių apskrities]] valdyba.
 
== Istorija ==
Muziejaus steigimo akte rašoma: „Aušros„ laikraštis prikėlė lietuvių tautą iš ilgo ir sunkaus letargo miego, dėka jam ir jo platintojams, lietuvių tautą iš po sunkiai nešamo dar 35 m. svetimtaučių jungo, tapo nepriklausoma. Šiaulių apskrities valdyba (…) nutarė (…) steigti prie Šiaulių apskrities valdybos “Aušros„ muziejų, kur bus talpinami brangūs mūsų tautai kaip iš gilios senovės, taip ir iš “Aušros„ laikų dokumentai, atsiminimai, taip pat ir visi kiti istorijos bei kultūros reikšmės turintieji daiktai“.
 
Įkurtas [[1923]] m. [[kovo 11]] d. Šiaulių apskrities valdybos ir pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio [[Aušra (laikraštis)|„Aušra“]] vardu, muziejus nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią, bet ir sunkiausiais istorijos etapais garbingai vykdė savo misiją – saugoti tautos atmintį.
Pirmieji muziejaus etnografijos, archeologijos, istorijos eksponatai – jo įkūrimo steigėjų bei muziejaus rėmėjų, Šiaulių inteligentų padovanotos asmeninės kolekcijos. Tačiau muziejaus veikla per pirmuosius ketverius metus neišsiplėtė. [[1927]] m. muziejų su 469 eksponatais savo globon perėmė ir ekspoziciją įrengė [[Šiaulių kraštotyros draugija]]. Muziejui paskirtas buvusios pirties pastatas tuometinėje Maišo gatvėje, kur tų pačių metų [[gegužės 15]] d. buvo atidaryta pirmoji muziejaus ekspozicija. Pirmuoju muziejaus vedėju tapo [[Česlovas Liutikas]] ([[1903]]–[[1984]] m.).
 
Pirmieji muziejaus etnografijos, archeologijos, istorijos eksponatai – jo įkūrimo steigėjų bei muziejaus rėmėjų, Šiaulių inteligentų padovanotos asmeninės kolekcijos. Tačiau muziejausMuziejaus veikla per pirmuosius ketverius metus neišsiplėtė., [[1927]]o 1928 m. muziejųjis su 469 eksponatais savo globon perėmė ir ekspozicijąbuvo įrengėperduotas [[Šiaulių kraštotyros draugija|Šiaulių kraštotyros draugijai]], vėliau miesto savivaldybei. Muziejui paskirtas buvusios pirties pastatas tuometinėje Maišo gatvėjeg., kurkuriame 1928 pačių metųm. [[gegužės 15]] d. buvo atidaryta pirmoji muziejaus ekspozicija. Pirmuoju muziejaus vedėju tapo [[Česlovas Liutikas]] ([[1903]]–[[1984]] m.).
[[Vaizdas:Ausra1923.jpg|right|thumb|Pirmasis muziejaus pastatas Maišo gatvėje]]
[[1930]] m. pradėtos organizuoti etnografinės ekspedicijos, per kurias buvo surinkta naujų eksponatų, sukauptas etnografinis archyvas. Apie 1800 eksponatų sudarė atskiras kolekcijas: Krašto gamtos, [[Geografija|Geografijos]] ir etnografijos, Archeologijos ir visuomenės istorijos, Darbo ir Meno. Muziejui praturtėjus eksponatais nutarta statyti specialiai pritaikytus rūmus. Rūmai turėjo būti pastatyti parke, šalia grafų [[Vladimiras Zubovas|Zubovų]] rūmų. Buvo sudarytas Muziejaus – bibliotekos rūmų statymo komitetas, tačiau dėl lėšų stokos statyba buvo nutraukta. Muziejui [[1933]] m. pradžioje paskirtos patalpos Aušros alėjoje pastatytos mokyklos antrame aukšte ir palėpėje. Pats muziejus perduotas savivaldybei, Kraštotyros draugija liko tik jo tvarkytoja.
 
Pagrindinės muziejaus veiklos kryptys prieškaryje – etnografinių ekspedicijų rengimas, eksponatų kaupimas, parodos, leidybinė veikla.
[[1933]] m. [[gegužės 14]] d. naujose patalpose atidaryta papildyta ekspozicija. Pradėtos rengti parodos apie [[1863]] m. sukilimą (1933 m.), Senovės knygas ([[1934]] m.), Senovės meną ([[1936]] m.), Vilnių ([[1939]] m.). Parodų metu buvo skaitomos paskaitos, o joms pasibaigus dalis eksponatų likdavo muziejuje.
 
Etnografinės ekspedicijos rengtos nuo 1930 m., kasmet buvo surengiama po 15–30 išvykų. Per jas surinkta apie 70% muziejaus eksponatų, sukauptas etnografinis archyvas, kurį sudaro aprašomoji ir ikonografinė medžiaga (brėžiniai, planai, fotografijos).
 
P. Bugailiškio iniciatyva pradėta leidybinė veikla. Nuo 1930 m. kartu su Kraštotyros draugija leistas „Šiaulių metraštis“, periodinė informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga. Išleistos 5 knygos (1930, 1931, 1932, 1933, 1938). Nuo 1934 m. leistas pirmasis ir tuo metu vienintelis šalyje kraštotyros žurnalas „[[Gimtasai kraštas]]“ (ėjo iki 1943 m., išėjo 31 numeris).
 
Muziejaus veikla plėtėsi, trūko vietos, nutarta miesto parke, šalia grafų [[Vladimiras Zubovas|Zubovų]] rūmų, statyti naujus muziejaus rūmus. Tačiau tik pradėta statyba buvo nutraukta. Muziejui paskirtos patalpos (antras aukštas ir palėpė) Aušros alėjoje pastatytoje mokykloje. [[1933]] m. [[gegužės 14]] d. čia atidaryta ekspozicija, ruoštos parodos. Muziejaus eksponatai buvo rodomi tarptautinėse parodose – [[Prancūzija|Prancūzijoje]] Trokadero muziejuje [[1935]] m. ir pasaulinėje parodoje [[Niujorkas|Niujorke]] 1939 m. Tuo metu „Aušros“ muziejus Lietuvoje buvo gerai žinomas, jame lankydavosi ir sukaupta medžiaga naudojosi garsūs to meto Lietuvos ir užsienio mokslininkai.
 
Permainos muziejuje prasidėjo [[1940]] m. Pasikeitus politinei situacijai, pasikeitė ir muziejaus darbo pobūdis. 1940 m. liepos 24 d. naujoji Lietuvos vyriausybė išleido Kultūros paminklų apsaugos ir viešųjų kultūros muziejų įstatymą. „Aušros“ muziejus buvo įpareigotas savo apygardoje – Šiaulių, Raseinių ir Mažeikių apskrityse – suregistruoti kultūros paminklus ir rūpintis jų apsauga. Muziejaus darbuotojai vyko į minėtų vietovių dvarus, registravo ir gabeno į Šiaulius kultūros vertybes. Muziejuje pritrūkus vietos, dalis vertybių buvo paliekama dvaruose užantspauduota. Dėl to dalis vertybių sunyko, dalis buvo išgrobstyta. Muziejaus darbuotojai turėjo registruoti ir repatrijuojančių Vokietijos piliečių kultūrines vertybes.
 
1940 m. pasikeitė ir muziejaus statusas. Jis buvo suvalstybintas, o 1941 m. muziejus su „Gimtojo krašto“ žurnalu buvo perduotas tik įsikūrusios [[Lietuvos Mokslų akademija|Lietuvos Mokslų akademijos]] (toliau LMA) Etnologijos institutui. P. Bugailiškis buvo paskirtas pirmuoju šio instituto direktoriumi, o „Aušros“ muziejus tapo mokslo įstaiga. Tuo pripažinta, kad muziejaus rinkiniai ir mokslinis etnografinis archyvas bei jų tvarkymas atitiko mokslo įstaigos reikalavimus. Tačiau jau 1942 m. vasario 1 d. „Aušros“ muziejus buvo perduotas Švietimo valdybos aukštojo mokslo departamentui. Taip jam buvo sugrąžinta provincijos kraštotyros muziejaus padėtis, sumažinti etatai ir subsidijos.
 
„Aušros“ muziejaus priklausymo LMA rezultatas – dalies dokumentų, spaudinių, knygų išgabenimas iš Šiaulių į Vilnių. Šie eksponatai saugomi LMA bibliotekoje, išskirstyti į įvairius fondus (Žemaitijos dvarų, Šiaulių miesto valdybos, Felikso Bugailiškio ir kt.). Trumpa „Aušros“ muziejaus, kaip mokslo įstaigos istorija, neleidžia daryti didesnių apibendrinimų. Viena vertus tai buvo „Aušros“ muziejaus darbo įvertinimas, kita – akivaizdus LMA nesirūpinimas savo įstaiga, esančia provincijoje. Tik įsikūrusi ir pakankamai nesustiprėjusi LMA, pasitaikius pirmai progai, „Aušros“ muziejaus atsikratė.
 
Vokiečių valdžia nesikišo į muziejaus darbą, todėl muziejus galėjo dirbti iki ypatingo karo metų įvykio – muziejaus evakuacijos 1943 m. Vokiečių komendantūrai pareikalavus, muziejus patalpas Aušros alėjoje turėjo užleisti karo ligoninei. Evakuacija prasidėjo 1943 m. spalio 18 d. ir tęsėsi iki lapkričio 21 d. Šiaulių mokslo ir meno centras muziejui suteikė piniginę paramą, už kurią buvo pagamintos dėžės eksponatams sudėti. Dėžės, kurių viduje supakuoti eksponatai bei įdėtas pastarųjų sąrašas, buvo numeruojamos, antspauduojamos, prie kiekvienos pridedamas tekstas lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis su prašymu neatidarinėti dėžių be būtino reikalo, nurodytas muziejaus adresas. Eksponatai paslėpti visoje Šiaulių apskrityje: Šiauliuose, Gruzdžių, Kairių, Kuršėnų, Kurtuvėnų, Kužių, Meškuičių, Papilės, Šakynos, Šiaulėnų, Žeimelio bažnyčiose ir klebonijose, Auksučių k. Papilės vis., Beržininkų k. Joniškio vis., Bridų k. Šiaulių vis., Medvilionių k. Kriukų vis., Ramonaičių k. Lygumų vis. ir kt. vietose.
 
1944 m. liepos mėn., artėjant frontui ir kilus panikai, nemaža paslėptų eksponatų liko be globos, jų slėpėjams pasitraukus į Vakarus. Buvo subombarduotos ir kartu su ten paslėptais muziejaus eksponatais sudegė keletas slėptuvių. Nukentėjo eksponatai, palikti Šiauliuose, ypatingai Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Gubernijos alaus darykloje ir kt. Sudegė muziejaus pastatas. Evakuotus eksponatus nebebuvo kur grąžinti, jie buvo naikinami, grobstomi, nyko dėl blogų saugojimo sąlygų.
 
Po karo komisija karo nuostoliams nustatyti apskaičiavo, kad muziejaus nuostoliai – 748 tūkst. rublių. Buvo suskaičiuota, kad iš 34 982 eksponatų žuvo 7 203. Tačiau šie skaičiai tik apytikriai.
 
Prasidėjo sunkus muziejaus gyvavimo laikotarpis be patalpų. Laikina muziejaus raštinė buvo įrengta P. Bugailiškio name Žemaitės g. 17. Čia patalpinta ir dalis išlikusių eksponatų. Tik 1950 m., steigiantis Šiaulių sričiai, muziejui buvo paskirtas [[Liuteronai|liuteronų]] evangelikų bažnyčios pastatas Vilniaus ir Žemaitės gatvių kampe (pastatas nugriautas statant dabartinius Šiaulių prekybos namus). Į šias patalpas buvo suvežti išlikę eksponatai. Muziejus, neturėdamas ekspozicijų ir toliau liko tik eksponatų sandėliu.
 
1953 m. „Aušros“ muziejus perduotas Lietuvos kultūros ministerijai.
 
1955 m. muziejui paskirtas Venclauskių namas.
„Aušros“ muziejus tuo metu buvo gerai žinomas Lietuvoje ir užsienyje. Jo fondais naudojosi prof. [[Vaclovas Biržiška]], prof. [[Augustinas Janulaitis]], prof. V. Antonevičius, dr. [[Jonas Totoraitis]], prof. [[Petras Avižonis]], doc. [[Paulius Galaunė]], prof. L. Grufmanas ir S. Eriksonas iš [[Švedija|Švedijos]] ir kt. Muziejaus eksponatai buvo rodomi tarptautinėse parodose – [[1935]] m. [[Prancūzija|Prancūzijoje]], [[Trokadero]] muziejuje ir 1939 m. pasaulinėje parodoje [[Niujorkas|Niujorke]]. Muziejuje dirbo [[Adomas Vitauskas]], [[Juozas Petrulis (1904)|Juozas Petrulis]], [[Stasys Daunys]], [[Marijona Čilvinaitė]], [[Albinas Kriauza]], [[Vladas Trinka]], [[Vladas Zdzichauskas]], [[Stasys Brašiškis]] ir kiti.
 
1966 m. muziejui grąžinti Aušros alėjos rūmai.
P. Bugailiškio iniciatyva pradėta leidybinė veikla. Nuo 1930 m. leistas unikalus „Šiaulių metraštis“, periodinė informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga. 1930, [[1931]], [[1932]], 1933 ir 1938 m. išleistos 5 knygos. Nuo 1934 iki [[1943]] m. leistas kraštotyros žurnalas „[[Gimtasai kraštas]]“ (išėjo 31 numeris). Žurnale publikuota vertinga medžiaga, todėl jis tapo to meto istorijos šaltinis. Savo mokslinę karjerą jame pradėjo daugelis žinomų Lietuvos archeologų: [[Marija Gimbutienė]] – Alseikaitė, [[Pranas Kulikauskas]] ir kiti.
 
1967 m. muziejui perduotas mieste esantis Žaliūkių vėjo malūnas.
[[1940]] m. įsikūrus [[Lietuvos mokslų akademija]]i, „Aušros“ muziejus kartu su žurnalu „Gimtasis kraštas" buvo perduotas jos žinion, tapo MA Etnologijos instituto įstaiga, o [[1942]] m. buvo perduotas Švietimo valdybos aukštojo mokslo departamentui. Nuo 1940 m. nacionalizuojant dvarus pradėtas kaupti dvaruose buvusių dailės kūrinių rinkinys.
 
1976 m. prie „Aušros“ muziejaus buvo prijungtas visuomeninis Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus muziejus. Po metų muziejus tapo „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriumi ir vadinamas Fotografijos muziejumi.
[[Antrasis pasaulinis karas|įpusėjus karui]] 1943 m. vokiečių karinė valdžia įsakė per trumpą laiką muziejaus pastatą perduoti karo ligoninei. Eksponatai buvo paslėpti daugiau nei 50 vietų Šiauliuose ir jo apylinkėse. „Aušros" muziejaus evakuacija – neeilinis įvykis Lietuvos muziejininkystės istorijoje. Tačiau ji nepraėjo be pasekmių – keletas slėptuvių buvo subombarduotos. Per karą žuvo trečdalis muziejaus eksponatų. O ir išsaugotų nebuvo kur grąžinti – sudegė muziejaus pastatas.
 
1985 m. „Aušros“ muziejui perduotas poeto Jono Krikščiūno-Jovaro namas.
Laikina muziejaus raštinė buvo įrengta P. Bugailiškio name Žemaitės g. 17. Ten patalpinta ir dalis išlikusių eksponatų. Tik [[1950]] m. muziejui buvo paskirta [[Liuteronai|liuteronų]] evangelikų bažnyčia, į kurią iš laikinų sandėlių ir slėptuvių buvo sugabenti kiti eksponatai. [[1953]] m. „Aušros“ muziejų savo žinion perėmė [[LTSR]] Kultūros ministerija.
 
1993 m. „Aušros“ muziejui perduotas 1980 m. Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“ įkurtas visuomeninis Dviračių muziejus.
[[1955]] m. muziejui paskirtas Stanislavos ir [[Kazimieras Venclauskis|Kazimiero]] Venclauskių namas Vytauto g. 89, kuriame [[1959]] m. buvo atidaryta pirmoji pokarinė muziejaus ekspozicija. [[1963]] m. ji buvo pertvarkyta ir atspindėjo Šiaulių krašto ir Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki 1940 m. Kiek pertvarkoma ekspozicija gyvavo iki [[1977]] m. [[1986]] m. čia buvo atidaryta pirmoji muziejaus istorijoje dailės ekspozicija. [[1991]] m. Danutė ir [[Gražbylė Venclauskaitė]]s tėvų namą oficialiai padovanojo „Aušros“ muziejui.
 
1994 m. „Aušros“ muziejaus globon perėjo ir 1982 m. įkurtas visuomeninis Radijo ir televizijos muziejus.
[[1966]] m. muziejui buvo grąžintas pastatas Aušros al. 47. Iki [[1976]] m. šių rūmų salėse buvo rengiamos parodos. [[1978]] m. čia buvo atidaryta istorijos ir etnografijos ekspozicija. [[1976]]–[[1997]] m. prijungus buvusius visuomeninius [[Fotografija|Fotografijos]], [[Dviratis|Dviračių]], [[Radijas|Radijo]] ir [[Televizija|televizijos]] muziejus išsiplėtė rinkinių apimtis ir struktūra. Nuo [[2000]] m. kaupiamas atvirukų rinkinys. Šiuo metu muziejus priklauso Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai. Muziejuje dirba 40 specialistų, yra 6 specializuotų muziejinių rinkinių skyriai ir 10 ekspozicijų. Muziejuje saugoma per 200 000 eksponatų. Muziejaus direktorius – Raimundas Balza.
 
1993 m. muziejui atiteko ir Ch. Frenkelio vila, statyta 1908 m.
[[1996]] m. įregistruota muziejaus leidykla, kuri jau išleido per 60 leidinių. Yra biblioteka, kur saugoma apie 19 000 leidinių. Muziejus organizuoja konferencijas, kitus renginius. „Aušros" muziejus yra įsteigęs Pelikso Bugailiškio premiją, kuri kasmet [[kovo 11]] d. skiriama studentui, kraštotyrininkui, muziejininkui už darbus ir veiklą muziejininkystės, kraštotyros, kultūros ir mokslo srityse bei darbus, įprasminančius P. Bugailiškio vardą.
 
[[2009]] m. Šiaulių „Aušros" muziejus pirmasis iš visų neprivačių Lietuvos muziejų įsigijo profesionalią [[Audiogidas|audiogidų]] įrangą.
 
== Filialai ir ekspozicijos ==