Paolo Veronese: Skirtumas tarp puslapio versijų

Paolas Kaljaris gimė apie [[1528]] m. [[Verona|Veronoje]] akmenskaldžio Gabrielės ir jo žmonos Katerinos šeimoje. Iš pradžių mokėsi pas tėvą, tačiau greitai parodė susidomėjimą daile ir perėjo mokiniu pas vietos dailininką Antonio Badile, bei, įmanoma, kad mokėsi pas Giovanni Francesco Caroto. Apie [[1543]] m. atliktame Antonio Badile altoriaus ištapime jaučiami laisvi potėpiai dabar priskiriami tuo metu penkiolikmečiui Veronezei. Apie [[1546]] m. datuojami pirmieji Veronezės užsakymai. Juose Paolas seka tipišku Šiaurės Italijos dailininkų maniera, paremta Aukštojo Renesanso idealais. Manoma, kad Antonio Badile, neatlaikydamas konkurencijos Veronoje, keliavo po kitus artimus Italijos miestus. Kažkuriuo metu Paolas lankėsi [[Parma|Parmoje]], kurioje susipažino su [[Manierizmas|manieristiniais]] darbais, o apie [[1548]] m. jau buvo [[Mantuja|Mantujoje]], kur atliko darbus vietos katedroje. Per keliones, manoma, Veronezės ryšiai su mokytoju Badile nutrūko, tačiau jis vėliau ([[1566]] m.) vedė jo dukrą Eleną. Po to kelerius metus jis dirbo [[Verona|Veronos]] ir [[Trevizas|Trevizo]] apylinkėse kartu su Battista Zelotti. Darbai Šiaurės Italijoje supažindino Veronezę su [[Džulijas Romanas|Džulijo Romano]] ir [[Parmidžaninas|Parmidžanino]] kūryba.

[[Vaizdas:VeroneseCana.jpg|thumb|left|360px| Vestuvės„Vestuvės KaneKane“ (1562-63, [[Luvras]], [[Paryžius]])]]

ToTačiau labiausiai to meto Veronezės darbuose pradėjo jaustis [[Ticianas|Ticiano]] įtakąįtaka. Greičiausiai dėl to dailininkas paskubėjo apsilankyti [[Venecija|Venecijoje]]. Apie [[1551]]-52 m. Veronezė atliko darbus San Francesco della Vigna bažnyčioje Venecijoje, o trumpam grįžęs į Mantują atliko vieną reikšmingiausių ankstyvųjų darbų „Šv. Antano gundymas“ vietos katedroje. Vėl atvykęs į Veneciją, Veronezė pradėjo dirbti San Sebastiano (Šv. Sebastijono) bažnyčioje. Pirmieji šie darbai sukėlė didžiulį venecijiečių susidomėjimą ir įvertinimą. Būdamas vos apie 27 m. Veronezė buvo pripažintas kaip vienas didžiausių [[Venecija|Venecijos]] dailininkų. San Sebastiano bažnyčioje dailininkas su pertraukomis dirbs iki [[1565]] m. Apie [[1558]] m. Veronezė gavo užsakymų atlikti darbų Šv. PetroJono ir Pauliaus bazilikoje (it. Basilica dei Santi Giovanni e Paolo), kurioje galėjo dirbti lygiaverčiai su [[Tintoretas|Tintoretu]]. Daugelis šių darbų pražuvo vėliau gaisro metu, tačiau išlikę šie ir San Sebastiano bažnyčios darbai rodo drąsiai Veronezės naudojamus [[perspektyva|perspektyvos]] efektus, [[Mikelandželas|mikelandželiškas]] figūras ir visą paveikslų erdvę užvaldžiusias spalvų harmonijas.

Maždaug tuo metu Veronezė pradėjo pirmą daugiafigūrę švenčių kompoziciją „Puota Simono namuose“ (dabar Galleria Sabauda, [[Turinas|Turine]]), tačiau gana nenusisekusios kompozicijos. Apie [[1557]]-59 m. Veronezė laimėjo konkursą ir dirbo [[Nacionalinė Šv. Morkaus biblioteka|Šv. Morkaus bibliotekoje]], kur atliko darbų salono lubose, pažymėtinus drąstišku perspektyviuoju vaizdavimu, kurio elementus greičiausiai Veronezė bus paėmes iš [[Koredžas|Koredžo]] įtakos [[Parma|Parmoje]]. Apie [[1559]]-61 m. Veronezė buvo pakviestas atlikti freskų naujai pastatytoje Venecijos aristokrato [[Barbaro vila|Barbaro viloje]]. Tiesiog sutapimas, kad architekto [[Andrea Paladijus|Andrea Paladijaus]] šedevras buvo papildytas Paolo Veronezės šedevrais. Paolas čia sukūrė [[Freska|freskas]] šešiuose kambariuose pavaizduodamas Barbaro šeimos portretus, [[Antika|antikinius]] herojus ir iliuzionistines architektūrines detales. Dabar žinoma, kad Veronezė dirbo dar trijose [[Andrea Paladijus|Andrea Paladijaus]] vilose, tačiau šie darbai išlikę labai menkai ir greičiausiai niekuomet neturėjo tokio užmojo kaip Barbaro viloje.

[[1562]] m. Veronezė sulaukė įspūdingo užsakymo iš [[San Giorgio Maggiore sala|San Giorgio Maggiore]] (Šv. Jurgio Palaimintojo) [[benediktinai|benediktinų]] vienuolių. Būsima drobė turėjo kaboti vienuolyno [[Refektoriumas|refektoriume]] - pietų ir laisvalaikio patalpoje, ir užimti apie 65 [[kvadratinis metras|kv. metrus]] ploto. Taip gimė „Vestuvės Kane“. Vienuolių reikalavimas buvo paprastas - pavaizduoti kuo daugiau puotaujančių veikėjų. Drobėje yra apie 120 veikėjų, tarp kurių žinomos to laikmčiolaikmečio istorinės asmenybės kaip [[Pranciškus I]], [[Suleimanas Didysis]], [[Imperatorius Karolis V|Korolis V]] ir kt. Paveikslo centre Veronezė pavaizdavo save (su [[[[violončelė|violončele]], kairėje]]), [[Tintoretas|Tintoretą]] ir [[Ticianas|Ticianą]] kaip muzikantus.

Apie [[1563]] m. Veronezė pabūvojo [[Roma|Romoje]], kurioje studijavo [[Antika|antikinius]] ir žymių [[Renesansas|Renesanso]] meistrų, kaip [[Rafaelis]] ir [[Mikelandželas]], darbus. Grįžęs į Veneciją Paolas buvo užverstas užsakymais, kad net turėjo atmesti Ispanijos karaliaus [[Pilypas II|Pilypo II]]-ojo kvietimą atvyktį dirbti į [[Madridas|Madridą]]. [[1566]] m. Veronezė vedė savo buvusio mokytojo Badile dukrą Eleną su kuria susilauks 5 vaikų. Užsakymai pradėjo plaukti iš užsienio, daugiausia [[alegorija|alegorinėm]] scenom, tačiau dailinikas geriasuiaigeriausiai jautėsi su jam pažystamomis [[Biblija|biblijinėmis]] istorijomis. Viena po kitos sekė epinės drobės „Puota Simono namuose“ (1567-70, [[Breros pinakoteka]], [[Milanas]]) ir kitas tos pačios temos variantas (1570-72, dabar [[Versalio rūmai|Versalio rūmuose]]).

Tačiau viską pralenkė „Paskutinė vakarienė“, sukurta [[dominikonai|dominikonų]] Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje. Šis, dar vienas daugiau nei 60 [[kvadratinis metras|kv. metrų]] ploto darbas, turėjo pakeisti [[1571]] m. gaisro metu pražuvusį [[Ticianas|Ticiano]] darbąpaveikslą. [[1573]] m. baigtoje drobėje Veronezė pasirinko ypač žemą žiūrovo perspektyvos tašką. Pati drobė sulaukė [[Katalikybė|katalikų]] [[Inkvizicija|Inkvizicijos]] dėmesio. DailinikasDailininkas buvo iškvietsas į apklausą pasiaiškinti (kadangi drobėje buvo pavaizduoti [[vokiečiai]], o Vokietijoje tuomet vyko antikatalikiška [[Reformacija]]). Galų gale dailininkui buvo liepta pertapyti drobės veikėjus, tačiau Paolas rado paprasta sprendimą - pervadinti paveikslą. Taip šis darbas dabartapo žinomas kaip „Puota Levio namuose“.

Vėlyvajame kūrybos periode Paolo kompoziciniai sprendimai jau nebuvo tokie drastiški, tačiau meistras pasiekė dar didesnio spalvų raiškumo ir subalansuotumo. Vienas iš pačių įstabiausių jo brandos darbų yra „Lepanto mūšis“ (1571 m.). Taipogi, Veronezė pasižymėjo kaip neblogas portretistas. [[1575]] m. Veronezė susilaukė ir svarbaus valstybinio užsakymo darbams [[Dožų rūmai|Dožų rūmuose]]. Čia atliko trijų kambarių tapybą tiek freskos, tiek aliejinių paveikslų technika, tarp kurių išsiskiria „Venecijos apoteozė“. Apie [[1582]]-84 m. dailininkas dar dirbo Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje Venecijoje. Paolas Veronezė mirė [[1588]] m. [[balandžio 19]] d. Palaidotas San Sebastiano bažnyčioje Venecijoje, kurią ištapė beveik pats vienas. Didelis dailininko produktyvumas užmaskavo Veronezės asmeninio gyvenimo faktus. Amžininkų jis prisimenamas kaip gero ir malonaus būdo žmogus, pora jo sūnų, Karlas ir Gabrielė, tapo dailininkais.