[[Vaizdas:Leonardo da Vinci (1452-1519) - The Last Supper (1495-1498).jpg|right|thumb|''Paskutinė Vakarienė'' (1495-1498)]]
'''Paskutinė vakarienė''' - ''[[Leonardo da Vinci|Leonardo da Vinčio'']] [[freska]]. Nuo [[1495]] iki [[1498]] metų Leonardas dirbo prie savo vieno žymiausių darbų, freskos „Paskutinė vakarienė“. „Paskutinė vakarienė“ – gilaus monumentaliosios tapybos dėsnių supratimo pavyzdys. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje – Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios (''Santa Maria delle Grazie'') vienuolyno [[Milanas|Milane]] valgomajame. Freskos figūros pusantro karto didesnės už natūralias, tad salėje jos pirmiausia ir atkreipia dėmesį. Leonardui nepavyko eksperimentas (jis panaudojo naują, savo paties išrastą sienų gruntavimo būdą ir naujos sudėties temperą, su kuria galima buvo tapyti lėtai, su pertraukomis) Jis tapė aliejumi su tampera ant drėgnos sienos - ši pradėjo blukti ir trupėti dar kūrėjui esant gyvam. Tačiau eksperimentatorius nenumatė, kad vienuolynas įsikūręs pelkėtoje žemumoje. [[1499]] [[vasario 2]] d. [[Vienuolynas|vienuolyną]] apsėmė. Vanduo ilgai stovėjo ant plytinių valgyklos grindų. „Paskutinė vakarienė“ buvo pasmerkta sunykti. [[Potvynis (upė)|Potvyniai]] kartojosi, nuo atsiradusios drėgmės ir nuo sklindančių iš virtuvės garų kūrinys apsitraukė pelėsiais.
Kristaus kojų vietoje vienuoliai iškirto duris, kad būtų patogiau nešioti valgį. Vėliau [[Napoleonas|Napoleono]] kareiviai padarė valgykloje [[Arklidės|arklides]] ir sienose išgriovė praėjimus arkliams.
