Lietuvos komunistų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

įkūrimas = [[1918]] - Draudimas draudimas [[1991]] |

narių = [[Tarybų Sąjungos komunistų partija]] |

[[Vaizdas:Gedimino 9 palace in Vilnius1.JPG|thumb|270px| Būstinė Centrinio komiteto, LKP. 1948- 1982  m. Šiuo metu, verslo centras ]]

[[Vaizdas:Building of the Government of Lithuania.JPG|thumb|270px| Būstinė Centrinio komiteto, LKP. 1982- 1991  m. Šiuo metu Lietuvos Vyriausybės Palace ]]

'''Lietuvos komunistų partija (LKP)''',  – Šalies[[LTSR]] valdžiąvaldančioji ir vienintelė [[partija]] Lietuvos Tarybųokupacijos Socialistinėlaikotarpiu Respublika([[1940]]–[[1941]] m. ir [[1944]]–[[1990]] m.). Įkurta [[1918]] m. [[spalio 1]]–3 d. Partijos [[ideologija]] rėmėsi [[Karlas Marksas|Karlo Markso]], [[Frydrichas 1940Engelsas|Frydricho -Engelso]] 1990ir [[Leninas|Lenino]] metųmokymu. NarėTam tikrais laikotarpiais buvo [[Kominternas|Komunistinio Internacionalo]] ir [[TSKP|Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos]] narė.

Partija pradėjo formuotis XIX amžiausa. 7-ajame dešimtmetyje, kai Lietuvos teritorijoje ėmė plisti K. Markso ir F. Engelso darbai. 8-ajame dešimtmetyje atsirado pirmieji [[marksizmas|marksistiniai]] rateliai, iš kurių 9-ajame susikūrė pirmosios [[socialdemokratija|socialdemokratinės]] organizacijos. Komunistų partijos pirmtakai buvo marksistai ir socialdemokratai - – revoliucionieriai, kurie perėmė revoliucinės [[demokratija|demokratijos]] ir [[liaudininkai|liaudininkų]] tradicijas bei metodus, taip pat daug ką iš Lenkijos darbininkų partijos „Proletariatas“ (Lietuvoje veikė [[1881]]-–[[1886]] metaism.), kuri propagavo Markso ir Lenino mokymą bei proletarinį [[internacionalizmas|internacionalizmą]]. Revoliuciniai demokratai tuo metu buvo įsimaišę į Lietuvos Socialdemokratų Partiją ([[LSDP]]), Lietuvos Darbo Sąjungą, [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos Socialdemokratų-Darbininkų Partiją]] ir kitas socialdemokratines organizacijas. [[Pirmasis Pasaulinis Karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu socialdemokratai - – revoliucionieriai nutraukė ryšius su [[menševikaisMenševikai|menševikiškais]] socialdemokratais ir 1916-1917 1916–1917 m. Rusijoje sukūrė pirmąsias Lietuvos bolševikų organizacijas. 1917  m. rudenį šios organizacijos reorganizuotos į RSDDP(b) (nuo 1918  m. kovo - – RKP(b)) Lietuvos Sekciją. Aktyvistai pradėjo leisti pirmąją bolševikišką spaudą [[lietuvių kalba]] - – laikraščius „Tiesa“, „Komunistas“ ir t. t. Didžiausią indėlį Lietuvos Sekcijos tapimui atskira partija įnešė Lietuvos Sekcijos Centrinio Biuro nariai [[Vincas Mickevičius|Vincas Mickevičius-Kapsukas]] ir [[AngarietisZigmontas Antanas Aleksa|Z. Angarietis]].

Pirmosios atskiros Lietuvos komunistinės organizacijos pradėjo kurtis 1918  m. pavasarį. 1918  m. vasarą įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Socialdemokratų Darbininkų Partija, vadovaujama [[Eidukevičius|P. Eidukevičiaus]]. Greitai ji užmezgė ryšius su RKP(b) Lietuvos Sekcijos Centriniu Biuru. 1918  m. [[rugpjūčio 14]] d. Vilniuje surengtas nelegalus Lietuvos socialdemokratų - – revoliucionierių suvažiavimas ir įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partija. Buvo planuojama, kad ji veiks Vokietijos okupacijos teritorijoje, t. y. Lietuvoje ir vakarų Baltarusijoje, užimtoje Vokietijos kariuomene 1915  m. rudenį. 1918  m. [[rugsėjo 15]] d. prasidėjo pirmasis Lietuvos komunistinių organizacijų kongresas. Nutarta vadovautis pritaikyta Lietuvai RKP(b) programa. Tais pačiais metais Vilniuje prasidėjo pirmasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijos suvažiavimas, kuris faktiškai tapo pirmuoju Lietuvos Komunistų Partijos suvažiavimų, nes Baltarusijos delegacija jame nedalyvavo. Suvažiavimas reorganizavo partiją, išrinko Centrinį Komitetą, galų gale sukurta Lietuvos Komunistų Partija su jai priklausančiais 6 Lietuvos rajonais: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Marijampolės. Partija savo programoje tikslais paskelbė skleisti proletarinio internacionalizmo, socialistinio patriotizmo, komunizmo idėjas ir kovoti su Vokietijos okupacija, buržuazinio nacionalizmo apraiškomis bei darbininkų engimu.<ref>"Lietuvos„Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža"apybraiža“, Vilnius, 1979.</ref>

<br />LKP buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolševikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais.

[[Lapkričio 10]] d. LKP(b) Centro Komitetas Vilniuje įkūrė Karinį-revoliucinį komitetą, skirtą ginkluotam [[sukilimas|sukilimui]], valdžios užėmimui bei [[perversmas|perversmui]] organizuoti. [[Lapkričio 11]] d. CK nutarė apginkluoti visus Lietuvos komunistus, pagal [[Raudonoji Armija|Raudonosios Armijos]] pavyzdį Tarybų Rusijoje organizuoti kovotojų būrius, pastatyti ginklų sandėlius. LKP paskelbė šūkį „Žemę - – valstiečiams, fabrikus - – darbininkams, valdžią - – taryboms!“ ir savo tikslais paskelbė valdžios miestuose bei kaimuose užėmimą, [[žemės reforma|žemės reformą]], ir darbininkų tarybų kūrimą, valdžios organus, kuriuose dalyvaus darbininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai (taip buvo parašyta Centro Komiteto nutarime). Gruodžio 8 d. Vilniuje įsteigta Laikinoji Revoliucinė Darbininkų ir Valstiečių Vyriausybė (pirmininkas - – V. Kapsukas), kuri savo Manifestu gruodžio 16 d. paskelbė apie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai.

[[1919]]  m. vasario 27 d. buvo priimtas sprendimas sukurti bendrą valstybę su [[Baltarusija]] ir įkurta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika ([[Litbelas]]). 1919  m. kovo 4-6 d. Vilniuje įvyko antrasis (jungtinis) Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijų suvažiavimas. Buvo priimtas nutarimas sujungti partijas ir įkurti vieningą Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partiją. Centro Komiteto pirmininku buvo išrinktas Vincas Mickevičius-Kapsukas, o sekretoriumi - – [[Knorinas|V. Knorinas]]. Pradėta kova su Vokietijos ir Lenkijos kariuomene ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomene ir policija. Itin sėkmingai su komunistais Lietuvoje kovojo [[Povilas Plechavičius]], faktiškai likvidavęs komunistų židinius Žemaitijoje.

Rugpjūčio mėnesį pralaimintys komunistai pasitraukė į pogrindį. Rugpjūčio 15 d. Kaune įkurtas Lietuvos Komunistinių Organizacijų Centro Biuras (sekretorius A. Jakševičius), kiek vėliau Lietuvos-Baltarusijos CB įkurtas ir Vilniuje (žymiausias veikėjas - – [[Kazys Giedrys|K. Giedrys]]). Abiejų CB veiklą koordinavo LBKP CK. Jie veikė teritorijoje, užimtoje lenkų (buvusiose [[Gardino gubernija|Gardino]] ir [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijose]]), kovojo tiek su lenkų, tiek su nepriklausomos Lietuvos valdžia. Netrukus buvo sukurtas V. Kapsuko vadovaujamas Centrinis Biuras Nelegaliam Darbui prie LBKP CK. Šis biuros turėjo ypatingą reikšmę - – jis užtikrino nenutraukiamą komunistinės spaudos leidimą. Taip pat komunistai prisiėmė vadovauti stichiškai prasidėjusiam Kauno garnizono kareivių sukilimui 1920  m. vasarį, skatino darbininkus griebtis ginklų, kurti [[profsąjunga]]s. Komunistai vadovavo pirmąjam Lietuvos Profsąjungų suvažiavimui Kaune 1920  m. liepos 20-22 d. Tą vasarą imta ruoštis naujam ginkluotam perversmui Lietuvoje. Vis dėlto, sąlygos buvusiame Litbele labai smarkiai skyrėsi. Todėl LBKP plenumas priėmė nutarimą dėl partinių Lietuvos ir Baltarusijos organizacijų atskyrimo bei jų reorganizacijos. Didžioji dalis LBKP narių tuo metu veikė Lietuvoje ir Vilniuje, čia įvairuose miestuose įkurti Centro Biurai, kurie 1921  m. vasario 12 d. susivienijo ir sudarė LKP CK.

1918 me. LKP turėjo 797 narius, 1919  m. - – 4322, [[1920]]  m. - – 858. <ref>„Lietuvos Komunistų partijos istorija skaičiais“, Vilnius, 1989  m.</ref>

Po 1920-1922 1920–1922 m., LKP susidūrė su nemaža partijos funkcionavimo problema. Ideologiškai neparuošti KP nariai, kurie į LKP įstojo tik vedami revoliucinių nuotaikų ir permainų noro. Dar labiau partijos gyvenimą apsunkino prasidėjusios Lietuvos valdžios represijos, antikomunistinės opozicijos atsiradimas daugumoje Lietuvos miestų. Komunistai partijos viduje pradėjo švietėjišką-propagandinę veiklą, nemažą pagalbą KP gyvybės palaikymui suteikė [[Kominternas|Komunistinis Internacionalas]]. 1921-1940 1921–1940 m. LKP buvo Komunistinio Internacionalo Lietuvos Sekcija, atstovu prie Komunistinio Internacionalo Vykdomojo Komiteto (KIVK) nuo 1921 m. liepos buvo Angarietis, nuo 1923  m. jo pavaduotoju buvo V. Kapsukas (nuo 1924 metųm. V. Kapsukas išrinktas kandidatu į KIVK narius, nuo 1928 -m. – KIVK nariu.). V. Kapsuko iniciatyva 1920  m. Maskvoje įkurta Lietuvos Tarybinė partinė mokykla. 1921-1936 1921–1936 m. ten apmokė apie 550 komunistų.

LKP Lietuvoje buvo uždrausta, veikė nelegaliai, pagrindiniai jos darbai pokario pradžioje buvo komunistinės spaudos leidimas ir propagandinė veikla, šnipinėjimas TSRS naudai ir kita antivalstybinė veikla, koordinuojama iš Maskvos per pasiuntinybę Kaune. Nuo 1924  m. ypač paaštrėjo komunistų kova su fašistais{{faktas}}, įkurtos kelios antifašistinės organizacijos{{faktas}}, komunistai organizavo mitingus. 1926  m. rinkimus Lietuvoje laimėjo dvi didžiausios kairiosios partijos - – Lietuvos Socialdemokratų Partija ir Valstiečiai liaudininkai. Be jų kita stipri jėga buvo Krikščionys-demokratai, bet LSDP ir LVL koalicija buvo pakankamai stipri, kad vesti valstybę norimu kursu. Legalizuota Komunistų Partija, pasirašytos kelios bendradarbiavimo sutartys su TSRS. Komunistai kaip legali jėga ėmė rengti mitingus, kaltinti [[tautininkai|tautininkus]] ir Krikščionis Demokratus organizuojant valstybinį perversmą ir pačius tautininkus kaltinti nacionalizmu bei fašizmu. 1926  m. gruodžio 17 d. įvyko tautininkų organizuotas [[1926 m. gruodžio 17 d. perversmas|perversmas]], [[Antanas Smetona|A. Smetona]] tapo Lietuvos vadovu, daug socialdemokratų, komunistų ir [[komjaunuolisKomjaunimas|komjaunuolių]] suimta (nuteisti 1622 komunistai ir komjaunuoliai, iš jų 146 - – sušaudyti). Komunistų partija ir vėl uždrausta. Sušaudyta dauguma Centro Komiteto narių, dėl to netrukus reikėjo rinkti naują Centro Komitetą ir reorganizuoti visą partiją dėl smarkiai sumažėjusio narių skaičiaus.

1925  m. sausį Komunistų Partiją sudarė 879 nariai. 1926  m. - – 412, 1932  m. - – 600, 1939  m. - – apie 2000.

Tarybiniais laikais LKP buvo sudedamoji [[TSKP]] (iki 1952  m. vadinosi VKP; po - – [[TSKP]]) dalis.

LKP 1940  m. LKP buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prisijungimą prie [[TSRS|Tarybų Sąjungos]]. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą.

1941  m. birželio 4 d. Tarybų Sąjungos NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl prieštarybinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo kaimų seniūnai ir komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo J. Paleckis ir [[Antanas Sniečkus]]

A. Sniečkus 1956  m. lapkričio 16 d. prašė Tarybų Sąjungos komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“, nes apie 8 tūkst. žmonių „savavališkai sugrįžo į Lietuvą“. Kadangi [[LTSR|Lietuvos TSR]] KGB sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padauginti saugumiečių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. 1957  m. sausio 14 d. Tarybų Sąjungos VRM sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“. 1957  m. sausio 1 d. J. Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo „buvusiems buržuazinės Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, aktyviems lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už Tėvynės išdavimą, teroro ir diversijos aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmes, draudžiama grįžti į Lietuvos TSR“. Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė  – 5 metai tremties. Šis įsakas šiek tiek pristabdė lietuvių grįžimą, todėl Latvijoje ir Karaliaučiaus srityje didėjo lietuviškos buvusių kalinių bendruomenės.

1945  m. LKP turėjo 3536 narius, 1950  m. - – 27 753 narius, 1970  m. - – 116 603, 1986  m. - – 197 274.

[[1989]]  m. LKP atsiskyrė nuo TSKP, pasivadino [[LDDP|Lietuvos demokratine darbo partija]]. 1990–1991  m. tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusi Lietuvos Komunistų partija, vadovaujama [[Mykolas Burokevičius|Mykolo Burokevičiaus]].

[[1991]]  m. sausio 11 d. LKP nusiuntė ultimatumą [[LTSR Aukščiausioji Taryba|Lietuvos Aukščiausiai Tarybai]], reikalavo vesti kovą už nepriklausomybę laikantis okupacinių LTSR ir TSRS konstitucijų (remiantis 69 LTSR Konstitucijos straipsniu: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos“, o TSRS Konstitucija užtikrina tas teises). SekančiąKitą dieną po ultimatumo AT vyko balsavimas, kurio metu reikalavimai buvo atmesti. Tą pačią dieną LKP įkūrė Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą, kurio pagrindinė užduotis buvo išsaugoti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką ir grąžinti seną LTSR Konstituciją (keitimui prireikus, elgtis pagal tos Konstitucijos nuostatas). LKP taip pat subūrė savo vyriausybę. Po [[sausio 13|sausio 13-osios]] įvykių Lietuvoje KP pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius kelis kartus viešai pasisakė už ginkluoto valstybinio perversmo būtinybę, dėl ko LKP buvo apkaltinta organizuojant valstybinį perversmą ir uždrausta. Rugpjūčio 22 d. LKP vadovams ir keliems aktyvistams pateikti kaltinimai dalyvaujant Sausio įvykiuose (tarp jų pirmąjam sekretoriui). 1994  m. sausio 15 d. Baltarusijoje (prie Lietuvos sienos) Burokevičius su dar keliais aktyvistais buvo suimtas. Nuteistas kalėti 12 metų už žudynių ir valstybinio perversmo organizavimą.

Nors ir šiuo metu LKP Lietuvoje uždrausta, oficialiai ji vis dar priklauso [[Komunistų partijų sąjunga|Komunistų -partijų sąjungai]] ir [[Tarybų Sąjungos Komunistų Partijapartija|Komunistų partijų sąjungai - Tarybų Sąjungos Komunistų Partijai]] (vadovas - – [[Rusijos Federacijos Komunistų Partijapartija|Rusijos Federacijos Komunistų Partijos]] lyderis [[Genadijus Ziuganovas]]).

* [[Pranas Eidukevičius]] ([[1918]]–[[1919]] m.),

* [[Vincas Mickevičius-Kapsukas]] ([[1919]]–[[1920]] m. ([[1919]] Lietuvosm. -Lietuvos – Baltarusijos TSR I sekretorius),

* [[K. Požėla]] ([[1920]]–[[1926]] m.),

* [[Antanas Sniečkus]] ([[1926]]–[[1931]] m.),

* [[Motiejus Šumauskas]] ([[1931]]–[[1936]] m.),

* [[Antanas Sniečkus]] ([[1936]]–[[1938]] m.),

* [[Icikas Meskupas (Adomas)]] ([[1938]]–[[1940]] m.),

* [[Antanas Sniečkus]] ([[1940]]–[[1974]] m.),

* [[Petras Griškevičius]] (1974–[[1987]] m.),

* [[Ringaudas Bronislovas Songaila]] (1987–[[1988]] m.),

* [[Algirdas Brazauskas]] (1988–[[1990]] m.),

* [[Mykolas Burokevičius]] (1990-1990–[[1994]] m.)

Nariai (1986  m. duomenimis):

* [[Antanas Sniečkus]], 1-asis sekretorius - – iki mirties [[1974]]  m.,

* [[Icikas Meskupas (Adomas)]], 2-asis sekretorius [[1940]]-–[[1942]]  m.,

* [[Kazys Preikšas]], sekretorius propagandai 1940-1940–[[1948]]  m.,

* [[Nikolajus Gridinas]], sekretorius kadrams [[1944]]-–[[1945]]  m.,

* [[Antanas Petrauskas]], sekretorius maisto pramonei [[1941]]  m.,

* [[Michailas Čiblis]], sekretorius pramonei [[1941]]  m.,

* [[Aleksandras Zubovas]], sekretorius transportui [[1941]]  m.,

* [[Vladas Niunka]], 2-asis sekretorius 1944  m. balandžio-gruodžio mėn.; sekretorius propagandai ir agitacijai [[1948]]-1961 –1961 m.,

* [[Aleksandras Isačenka]], 2-asis sekretorius 1944-1944–[[1946]]  m.,

* [[Mykolas Junčas-Kučinskas]], sekretorius kadrams 1945-1945–[[1946]]  m.,

* [[Kazimieras Liaudis]], 3-asis sekretorius 1945-1945–[[1947]]  m.; 2-asis sekretorius 1953-1953–[[1954]]  m.,

* [[Eduardas Ozarskis]], sekretorius pramonei ir transportui 1947-1950 1947–1950 m.,

* [[Aleksandras Trofimovas]], 2-asis sekretorius 1946-1946–[[1952]]  m.,

* [[Danijilas Šupikovas]], sekretorius kadrams 1947-1950 1947–1950 m.,

* [[Anatolijus Moskvinovas]], sekretorius 1950-1952 1950–1952 m.,

* [[Stasys Filipavičius]], sekretorius 1950-1952 1950–1952 m.,

* [[Feliksas Bieliauskas]], sekretorius 1951-1951–[[1952]]  m.,

* [[Vasilijus Aronovas]], 2-asis sekretorius 1952-1952–[[1953]]  m. ,

* [[Motiejus Šumauskas]], 2-asis sekretorius 1954-1956 1954–1956 m.,

* [[Alfonsas Gailevičius]], sekretorius 1954  m. ,

* [[Juozas Maniušis]], sekretorius 1955-1955–[[1967]]  m.,

* [[Borisas Šarkovas]], 2-asis sekretorius 1956-1961 1956–1961 m.,

* [[Michailas Afoninas]], sekretorius 1956-1956–[[1957]]  m.,

* [[Albertas Barauskas]], sekretorius 1957-1957–[[1965]]  m.,

* [[Antanas Barkauskas]], sekretorius 1961-1975 1961–1975 m. ,

* [[Ringaudas Songaila]], sekretorius 1962-1981 1962–1981 m.; 1-asis sekretorius 1987-1987–[[1988]]  m. ,

* [[Borisas Popovas]], 2-asis sekretorius [[1964]]-1967 –1967 m.,

* [[Valerijus Charazovas]], 2-asis sekretorius 1967-1967–[[1978]]  m.,

* [[Algirdas Ferensas]], sekretorius 1967-1967–[[1977]]  m.,

* [[Petras Griškevičius]], 1-asis sekretorius 1974-1987 1974–1987 m.,

* [[Lionginas Šepetys]], sekretorius 1975-1989 1975–1989 m.,

* [[Algirdas Brazauskas]], sekretorius 1977-1988 1977–1988 m.; 1-asis sekretorius 1988-1988–[[1989]]  m.,

* [[Nikolajus Dybenka]], 2-asis sekretorius 1978-1978–[[1986]]  m.,

* [[Vytautas Astrauskas]], sekretorius 1981-1981–[[1988]]  m.,

* [[Nikolajus Mitkinas]], 2-asis sekretorius 1986-1988 1986–1988 m.,

* [[Stanislovas Giedraitis]], sekretorius 1988-1989 1988–1989 m.,

* [[Vladimiras Beriozovas]], 2-asis sekretorius 1988-1988–[[1990]]  m.,

* [[Bronislovas Zaikauskas]], sekretorius 1988-1989 1988–1989 m.,

* [[Valerijonas Baltrūnas]], sekretorius 1989  m.,

* [[Kęstutis Glaveckas]], sekretorius 1989-1990 1989–1990 m.,

* [[Justas Vincas Paleckis]], sekretorius 1989-1990 1989–1990 m.,

* [[Povilas Gylys]], sekretorius 1990  m.,

* [[Gediminas Kirkilas]], sekretorius 1990  m.<ref>[http://www.knowbysight.info/GGG/07636.asp Секретариат ЦК КП(б) - – КП Литвы] (Справочник по истории Коммунистической партии и Советского Союза 1898 - 19911898–1991

* XX  – [[1989]]  m. [[gruodžio 19]] d.

* [[Vincas Mickevičius-Kapsukas]],

* [[Karolis Požėla]],

* [[Juozas Greifenbergeris]],

* [[Kazys Giedrys]],

* [[Rapolas Čarnas]],

* [[Justas Paleckis]],

* [[Antanas Sniečkus]],

* [[Motiejus Šumauskas]],

* [[Petras Griškevičius]],

* [[Algirdas Brazauskas]].

* [http://www.genocid.lt/Leidyba/5/nijole5.htm „Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939–1940  m.“] (straipsnis)

* [http://www.komisija.lt/Files/www.komisija.lt/File/Tyrimu_baze/I%20Soviet%20okupac%20Nusikalt%20aneksav/Okupac%20politikos%20sistema/Visuomeniniu%20strukturu%20vaidmuo/Nusikalstamos%20politikos%20sistema%201940-41%20_isvados_.pdf Nusikalstama okupacinės politikos sistema  – okupacinių politinių ir visuomeninių struktūrų vaidmuo ir kolaboravimas su jomis 1940-1941 1940–1941 m.] (išvados)

* [http://www.komisija.lt/Files/www.komisija.lt/File/Tyrimu_baze/II%20Sovietine%20okupacija%20I%20etapas/Sovietu%20Sajungos%20strukturu%20vaidmuo/V.%20Tininio%20tyrimas/Nusikalstamos%20politikos%20sistema%201945-53%20_isvados_%20NR%201.pdf Nusikalstama okupacinės politikos sistema  – okupacinių(represinių) struktūrų vaidmuo ir kolaboravimas su jomis 1944-1953 1944–1953 m.] (išvados)