Kvazaras: Skirtumas tarp puslapio versijų
linkai, stilius
SNėra keitimo santraukos |
linkai, stilius |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:QuasarStarburst.jpg|thumb|180px|right|Kvazaras]]
'''Kvazaras''' – aktyvus galaktikos branduolys, spinduliuojantis smarkiau nei visa [[galaktika]]. Spinduliavimo energijos šaltinis – medžiagos [[akrecija]] į [[juodoji skylė|juodąją skylę]] (juodąją bedugnę), esančią tos galaktikos centre. Pirmieji kvazarai buvo aptikti pagal spinduliavimą [[radijo bangos|radijo diapazone]] (nuo {{en|quasi-stellar radio source}} – „kvazižvaigždinis radijo šaltinis“). Tik gerokai vėliau buvo rasta, kad tik apie 10 % visų kvazarų yra aktyvūs radijo diapazone – '''radijo kvazarai'''. Likusi dalis yra vadinamieji '''tylieji kvazarai''', kurie neturi stipraus radijo spinduliavimo.
Kvazarai yra labai nutolę nuo mūsų ir skleidžia radijo ir kitokiomis bangomis nepaprastai daug energijos – dešimtis ar net tūkstančius kartų daugiau negu visa Galaktika. Antra vertus, kvazaro aktyvioji sritis yra žvaigždės dydžio – tai liudija greitas kvazarų spinduliavimo kitimas. Kvazaro radijo portretui būdingos dvi „ausys“, kurias sudaro į šalis trykštančios [[reliatyvistinė čiurkšlė|plazmos čiurkšlės]], išsiskleidžiančios į didžiulius [[Plazma|plazmos]] debesis. Remiantis kvazarų ir [[Aktyvioji galaktika|aktyviųjų galaktikų]] spinduliavimo panašumais bei aptikus aplink daugelį kvazarų galaktikų pėdsakus, dabar kvazarai laikomi branduoliais labai aktyvių galaktikų, egzistavusių [[Visata|Visatos]] raidos pradžioje (mus pasiekianti tolimų kvazarų šviesa yra išspinduliuota prieš milijardus metų ir praneša apie Visatos jaunystę).
Jei kvazaro [[raudonasis poslinkis]] z=5,8, jis tolsta maždaug 95 % [[šviesos greitis|šviesos greičiu]], aktyvaus spinduliavimo periodas trunka 10–100 mln. metų, apie 10 % kvazarų yra stiprūs radijo bangų šaltiniai.
== Atradimas ==
[[Saulė]] skleidžia tik mažą dalį savo energijos radijo bangomis, taigi atrodė tikėtina, kad ir tolimos [[žvaigždė]]s nėra stiprūs radijo šaltiniai. Todėl astronomai gerokai nustebo, kai kosminis radijo šaltinis buvo sutapatintas su silpna žvaigždele. Atsargumo dėlei jis buvo pavadintas kvazižvaigžde – kvazaru. [[1962]]–[[1963]] m. K. Hazardas ([[Australija]]) ir M. Šmidtas ([[JAV]]) atrado pirmąjį kvazarą 3C 273. Užregistravus jo [[Spektras|spektrą]], stebėtų linijų nepavyko priskirti nė vieno žinomo elemento linijoms. O netrukus buvo atrastas ir kitas panašus keistas objektas. Kvazarų spektro mįslę įspėjo M. Šmidtas (Schmidf) iš Palomaro observatorijos: nežinomos linijos pasirodė besančios paties žinomiausio elemento – [[Vandenilis|vandenilio]] – linijos, tik smarkiai pastumtos link spektro ilgųjų bangų pusės. Vadinasi, jeigu tą poslinkį lemia didelis kvazarų greitis mūsų atžvilgiu dėl [[Visata|Visatos]] plėtimosi ir jiems galioja [[Hablo dėsnis]], tai kvazarai turi būti nepaprastai toli – už kelių milijardų šviesmečių. Tokiu atveju jie yra patys galingiausi spinduoliai Visatoje.
Astronomai
== Mįslės ==
Eilutė 17:
== Hipotezės ==
Iš daugelio hipotezių, aiškinančių aktyviųjų galaktikų branduolių ir kvazarų prigimtį, laiko išbandymą sėkmingai išlaikė tik viena, teigianti, jog šie objektai yra
Gali būti, kad kvazaras yra maždaug 100 milijonų [[Saulės masė|Saulės masių]] juodoji bedugnė, kasmet praryjanti po vieną žvaigždę arba panašų kiekį medžiagos. Galaktikos susidarė praėjus vos 1-2 milijardams metų po [[Didysis Sprogimas|Didžiojo sprogimo]] pradžios ar net dar anksčiau. Tai liudija jose aptinkamos labai senos žvaigždės, kurių amžius daugiau kaip dešimt milijardų metų. Be to, tolimos galaktikos, matomos už 10 milijardų [[Šviesmetis|šviesmečių]], vadinasi, atitinkančios Visatos jaunystę, turi panašias savybes, kaip ir artimos galaktikos. Netgi dar labiau nutolusių kvazarų spektrai turi sunkesniųjų elementų linijų, o šie elementai galėjo susidaryti tik pirmosios kartos žvaigždžių viduje.
== Įdomybės ==
| |||