Senasis Daugėliškis: Skirtumas tarp puslapio versijų

}}[[Vaizdas:Maciej Strubycz, 1589, 'Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moscoviae descriptio'.jpg|thumb|250px|M. Strubičiaus 1589  m. žemėlapis „Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moscoviae descriptio“]]

[[Vaizdas:M.K.Radvila, 1613, 'Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio'.jpg|thumb|250px|M.K.Radvilos 1613  m. žemėlapis „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“]]

[[Vaizdas:M.K.Radvila, 1613, 'Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio' fragmentas.jpg|thumb|250px|M.K.Radvilos 1613  m. žemėlapio „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“ fragmentas]]

[[Vaizdas:Spalvota graviura Musis prie Daugeliskio 1812 07 05.jpg|thumb|250px|Spalvota graviūra „Mūšis prie Daugėliškio 1812  m. liepos 5 d. "]]

[[Vaizdas:Senojo Daugeliskio panorama nuo Niemciakalnio.JPG|thumb|250px|Senojo Daugėliškio panorama nuo Niemčiakalnio. Tolumoje dešinėje matoma [[Ignalinos atominė elektrinė]], esanti už 35  km.]]

[[Vaizdas:Senasis Daugeliskis 1932 m..jpg|thumb|250px|Studentų ekskursija 1932  m. Senajame Daugėliškyje prie Virėkštos ežero]]

'''Senasis Daugėliškis''' (iki XIX a. pabaigos tiesiog '''''Daugėliškis''''')  – [[gatvinis kaimas]], esantis [[Ignalinos rajono savivaldybė]]je, 3  km nuo [[Naujasis Daugėliškis|Naujojo Daugėliškio]], 7  km į rytus nuo [[Ignalina|Ignalinos]]. Seniūnaitijos centras. Išsidėstęs prie [[Virėkšta|Virėkštos]] ežero ir Karališkės, [[Didžiagiris|Didžiagirio]] miškų. Praeityje buvo svarbus prekybos ir strategijos centras.

Daugėliškio (pirminis pavadinimas galėjo būti ir ''Daugėriškis'', ''Daugirdiškis'') pavadinimo kilmė sietina su [[XII amžius|XII]]-[[XIII amžius|XIII]] a. valdžiusio kunigaikščio [[Dangerutis|Daugeručio]] (Dangeručio) vardu. Tikėtina, kad Daugėliškis  – buvusi Daugeručio valda. Tokiai išvadai palankūs toponimikos, t. y. vardo ir vietovardžio sugretinimai bei kai kurios veiklos analizė.

[[1511]]  m. [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] kancleris [[Vilniaus vaivada]] [[Geranainys|Geranainių]] seniūnas [[Albertas Goštautas|Albertas Vaitiekus Goštautas]] pastatė dvarą-tvirtovę ant nedidelio [[Virėkšta|Virėkštos]] ežero kranto.<ref>[[Lietuviškoji enciklopedija]], K., 1937, T. V, [http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_XV_cz.1/390 Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Tom XV cz.1, 1880,T.I.]</ref> Manoma, kad tuo metu Daugėliškis vis dar buvo stambiausias ekonominis ir administracinis centras kelio [[Vilnius]]–[[Polockas]], dar vadinamo [[Steponas Batoras|Batoro]] ir [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono]] traktu, atkarpoje [[Švenčionys]]–[[Vidžiai]]. [[Daugėliškio valsčius|Daugėliškio valsčiui]], o vėliau ir [[parapija]]i priklausė plačios apylinkės, siekiančios [[Rimšė]]s, [[Palūšė]]s ir tolimesnius kraštus. Daugėliškio tvirtovę saugojo ir gynė [[totoriai|totorių]] kariai, dar [[Vytautas|Vytauto]] atkeldinti iš [[Krymas|Krymo]] (yra likę jų kapai).

[[1526]]  m. už kelių šimtų metrų nuo dvaro rūmų, prie pat kelio į Vidžius Albertas Vaitiekus Goštautas pastatė pirmąją medinę bažnyčią, vėliau prie jos įsteigta mokykla. Jos parapijai buvo priskirtos ir į rytus nuo Daugėliškio esančios [[Kačergiškė]]s parapijai priklausiusios Goštautų valdos: nemažai žemės, pievos su baudžiauninkais, 3 smuklės, [[Visaginas|Visagino]] ežeras ir kt., nes bažnyčia savo lėšomis privalėjusi išlaikyti vikarą ir mokytoją, aptarnauti [[Seniškis|Seniškio]] filiją ir atlikti kitas prievoles.<ref>Polski słownik geograficzny królewstwa Polskiego,1885 01 01</ref>

Dokumentuose pažymima, kad [[1533]]  m. Daugėliškis buvo ir valdovinės žvejojimo institucijos punktas.

[[1542]]  m. mirus paskutiniam Goštautų giminės palikuoniui [[Trakai|Trakų]] vaivadai [[Stanislovas Goštautas|Stanislovui Goštautui]], dvaras atiteko jo žmonai  – [[Barbora Radvilaitė|Barborai Radvilaitei]], kuri dvarą užrašė antrajam savo vyrui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui [[Žygimantas Augustas|Žygimantui Augustui]]. Taip įkurta [[Daugėliškio seniūnija]]. Bažnyčia sušaukdavo žmones iš gana tolimų apylinkių. Susirinkę imdavo prekiauti. Totoriai, pirmieji tapę vietos amatininkais, apdirbinėjo odą, siuvo batus ir pakinktus, gamino pasagas, kaustė arklius, kalė plūgams noragus. Kalvystės amatas Daugėliškyje klestėjo ir iki totorių įsikūrimo. Totorių palikuonys buvo labai rimti konkurentai vietiniams kalviams, turėjusiems dirbtuves prie karčiamų.

[[1589]]  m. [[Motiejus Strubičius|Motiejaus Strubičiaus]] Lietuvos žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moscoviae descriptio“ Daugėliškis (''Dolgelißski'') žymimas greta tokių svarbių to meto vietovių, kaip Vilnius, [[Krėva]], [[Anykščiai]]. Žemėlapyje nupiešti rūmai-tvirtovė, tada buvusi svarbi krašto gynybai.

[[1603]]  m. kartografiniuose dokumentuose Daugėliškis vadinamas miestu.

[[1613]]  m. [[Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis|Mikalojaus Kristupo Radvilos]] Lietuvos kunigaikštystės žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“ Daugėliškis (''Daugielißskij'') išpieštas dar platesne panorama, virš kurios kyla tvirtovės bokštas.

[[1664]]  m. Daugėliškis gavo karaliaus [[Jonas Kazimieras Vaza|Jono Kazimiero]] privilegiją ir tapo seniūnijos centru. Seniūnai buvo Lietuvos didikai [[Rudaminos]], [[Pacai]], [[Chodkevičiai]], [[Pliateriai]]. Privilegija suteikė teisę rengti turgus, steigti amatininkų dirbtuves, laikyti karčiamas. Miestelyje virė judri prekyba. Prekiauta ne tik su vietinių apylinkių gyventojais. Daugėliškio užvažiuojamuose namuose nakvodavo [[Ryga|Rygos]] pirkliai, prekiavę [[linas|linais]] ir sėmenimis. Sustodavę pro šalį važiuojantys [[Talinas|Talino]], [[Daugpilis|Daugpilio]], [[Svyriai|Svyrių]] ir Vilniaus pirkliai ir kitų miestų pirkliai, mat per Daugėliškį tuomet ėjo svarbiausiais kelias iš Vilniaus į Vidžius, kažkada jungęs Padauguvį ir [[Polockas|Polocko]] kunigaikštystę su [[Naugardukas|Naugarduko]] ir Krėvos žemėmis.

XVIII a. viduryje aštuonis [[Seniškis I|Seniškio]] palivarko kaimus ([[Taujūnai|Taujūnus]], [[Plėniškė|Plėniškę]], [[Mažviliškė|Mažviliškę]], [[Pipėniškė|Pipėniškę]], [[Praciūnai|Praciūnus]], [[Liekiai|Liekius]], [[Jureliškė|Jureliškę]], [[Degutiškė|Degutiškę]])  – 29 valstiečių kiemus su 230 gyventojų paskyrė Daugėliškio klebonijai. Taip susidarė Daugėliškio klebonijos Seniškio dvarelis. Daugėliškio dvaras turėjo 10 dešimtinių miško [[Garšvinė (Ignalina)|Garšvinėje]] ir 7 dešimtines  – [[Grybėnai|Grybėnuose]]. [[Gedžiūnėliai|Gedžiūnėliuose]] stovėjo vandens malūnas, buvo kelios smuklės: viena dvare, antra miestelyje, kitos [[Jonėnai (Ignalina)|Jonėnuose]], [[Maksimonys (Ignalina)|Maksimonyse]], [[Mikalavas (Ignalina)|Mikalave]] ir [[Ožionys]]e.

[[1771]]  m. Daugėliškio parapija gavo iš popiežiaus [[Sikstas V|Siksto V]] leidimą įkurti [[šv. Onos brolija|šv. Onos broliją]].

1774–1802  m. vėl dirbo mokykla. [[1781]] metais joje mokėsi 8 mokiniai.<ref>Kviklys B. [[Mūsų Lietuva]]. V., 1990, p. 721.</ref> Parapijai tada priklausė 5459 asmenys.

Už nuopelnus valstybei paskutiniam LDK vicekancleriui (1792–1794  m.) [[Kazimieras Konstantinas Pliateris|Kazimierui Konstantinui Pliateriui]] (1746–1807  m.) buvo paskirta valdyti Daugėliškio seniūnija ir padovanotas Daugėliškio dvaras. Pagrindiniam Daugėliškio dvarui priklausė 27 kaimai ([[Maksimonys (Ignalina)|Maksimonys]], [[Ožionys]], [[Jonėnai (Ignalina)|Jonėnai]], [[Mikalavas (Ignalina)|Mikalavas]]…) ir 12 palivarkų (su jiems priklausančiais kaimais). Palivarkai:

"Važiuojant„Važiuojant nuo bažnyčios į dvarą, nauji kvadratiniai tvartai, juose didesnių tvartų  – 5, mažesnių  – 7. Pervažiavus tiltą, į dvarą veda dvipusiai vartai, dengti skiedromis (gontais), ant bėgūnų su keturiais stulpais. Kairėje pusėje gyvenamas namas, dengtas skiedromis su kaminu, išvestu ant stogo. Durys ant bėgūnų. Viename gale  – priemenė ir keturi kambariai, kitame gale  – kambarys (izba) su kepykla. Už to pastato  – sena sūrinė, tame pačiame kieme  – antras gyvenamasis pastatas, du dviaukščiai svirnai, o trečias vienaukštis. Už tų svirnų  – dvejos arklidės su ratinėmis. Iš šitos salos perėjus į kitą  – vienas senas pastatas, o kitas naujas neužbaigtas. Ekspozito  – dvi arklidės. Už jų prie tvenkinio  – bravoras ir pirtis. Einant atgal (retro)  – rūsys, už jo prie tilto  – ledainė. Už svirnų, praėjus antrą tiltą  – šiaudais dengtas kluonas, už jo  – dvi daržinės, kluoniena, aptverta aštriais kuolais. Dvaro teritoriją juosė nuo ežero įlankos einantis iškastas platokas vandens griovys, kuris dabar visai išdžiuvęs…."“

Daugėliškio dvare stovėjo mediniai rūmai su fligeliais (pamatai akmeniniai, stogas dengtas lentelėmis). Juose buvo 40 kambarių, kelios virtuvės, sandėliai, pagalbinės patalpos. 7 namai buvo skirti tarnautojams bei tarnams. Daug buvo ūkinių pastatų: svirnai, tvartai, kluonas, daržinės, ratinės, ledainės, rūkykla, medinė kalvė, akmeninė degtinės varykla, arklidė, kiaulidė… Sodas užėmė 4,23 dešimtines žemės. Jame augo 153 obelys ir 35 kriaušės. Sode buvo įrengta oranžerija. Dvaro rūmus supo parkas, kuriame augo reti augalai  – kanadinės tuopos, vakarinės tujos.

[[1842]]  m. dvaras laikė 104 karves, 68 prieauglius, 69 avis, 40 kiaulių. Dvare gyveno bei dirbo 81 žmogus: rezidentas, ekonomas, buhalteris, revizorius, raštininkas, felčeris, tiekėjas, raktininkas, sodininkas, virėjai, siuvėjai, audėjai, mezgėjai, pasiuntiniai, tarnai, šeši globojami našlaičiai. Jiems per metus išmokėdavo 1680 rublių sidabru. 100 rublių buvo skiriama dvaro išlaikomai vaistinei. Dvaras rėmė Daugėliškio (4 kunigai), Rimšės bei Seniškio bažnyčias, išmokėdamas joms po 400 rublių.

Daugėliškio bažnyčios požemiuose buvo saugojami Goštautų giminės sarkofagai. Kazimieras Konstantinas Pliateris, patikrinęs karstus, nuo vieno iš bažnyčioje palaidotų Goštautų piršto nuėmęs brangų, deimantais puoštą žiedą, padovanojo jį karaliui [[Stanislovas Augustas Poniatovskis|Stanislovui Augustui Poniatovskiui]] kaip brangią dovaną ir istorinę relikviją, įrodančią vietovės garsią praeitį kai [[1787]]  m. lydėjo jį į susitikimą su [[Jekaterina II]] [[:en:Kaniv|Kaniove]] .

Kazimierui Konstantinui Pliateriui buvo suteikta teisė valdyti seniūniją iki gyvos galvos, o po jo mirties  – dar 50 metų ta teisė paliekama jo vaikams.<ref>LVIA F. 694 Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurija Ap. 1 B. 3273.</ref> Pliateriai galėjo būti seniūnais iki [[1857]]  m. (1861  m. pereita prie valsčių). Kazimieras Konstantinas Pliateris turėjo šešis sūnus: Liudviką, Mykolą, Konstantiną, Joną, Kazimierą ir Stanislovą (pastarasis gimęs Daugėliškyje).

Kazimieras Konstantinas Pliateris mylėjo savo kraštą. Pagal jo valią jam mirus [[1807]]  m. [[rugpjūčio 4]] d. jo širdis buvo palaidota Daugėliškio bažnyčioje, o kūnas  – Kraslavos. Pabrėžtina, kad anuomet žmonių skrodimas dar buvo retenybė, o [[Vilniaus universitetas]] šioje srityje buvo pionierius, kurio auklėtinis daktaras [[Isai Frankas]] buvo Kazimiero Konstantino Pliaterio asmeninis konsultantas.

[[1812]]  m. [[liepos 5]] d. prie Daugėliškio netoli [[Kačergiškė]]s įvyko kazokų susirėmimas su prancūzais. Daug gausesnės prancūzų kavalerijos pajėgos, remiamos pėstininkų ir artilerijos, puolė įsitvirtinusį 1-ąjį kazokų pulką, vadovaujamą gen. mjr. Barono F. K. Korfo. Mūšis vyko daugiau nei 3 valandas. Šiame mūšyje buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę vienas iš prancūzų vadų Kirchbergo princas.

[[1812]]  m. kun. [[Viktoras Kvinta]] atnaujino medinę parapijos bažnyčią.

[[1831 sukilimas|1831  m. sukilimo]] metu Daugėliškis buvęs sukilėlių užimtas, įvyko kautynių su kariuomene. Tais pačiais metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia <ref>LVIA F.694. Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurija Ap.1 B. 3273.</ref>.

Vyriausiasis sūnus [[Liudvikas Augustas Pliateris]] buvo DLK ir Lenkijos karalystės sekretorius, valstybės turtų ir miškų generalinis direktorius, gyvenęs Varšuvoje. sukilimo metu tapo sukilėlių pasiuntiniu Prancūzijoje.<ref>LVIA F.525. Vilniaus ir Kauno gubernijų žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba Ap. 18 B.243.</ref> Už dalyvavimą sukilime Liudvikas Pliateris caro valdžios pripažintas I laipsnio nusikaltėliu ir pareikalauta kasmet išmokėti valdžiai 1/6 dalį pajamų, gaunamų iš viso Pliateriams priklausomo kilnojamo ir nekilnojamo turto. (Kiti penki broliai sukilime nedalyvavo). 1/6 pajamų sudarė iki 3000 rublių sidabru. Pliateriai, kasmet mokėdami valdžiai Liudviko dalį iki 3000 rublių sidabru, prasiskolino. [[1841]]  m. jau buvo skolingi keliems dvarininkams: [[Jonas Romeris|Jonui Romeriui]] 4930 rublių, Juozui ir Zigmantui Tvardovskiams  – 1800 rublių, [[Nikolajus Fedorovičius|Nikolajui Fedorovičiui]]  – 2000 rublių, [[Jonas Kaminskis|Jonui Kaminskiui]]  – 1000 rublių, [[Juozas Jastrežemskis|Juozui Jastrežemskiui]]  – 6000 rublių. Iš viso daugiau kaip 20000 rublių sidabru. Be to, kuo toliau tuo labiau didėjo skolos iždui  – įvairių mokesčių priemokos.

[[1846]]  m. [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijos]] valstybinio turto rūmai nutaria Daugėliškio dvarą paimti valdžios priežiūron. 1848 07 01 Vilniaus gubernijos valstybinio turto rūmuose įvyko varžytinės, kas nuo 1849 04 02 galės išsinuomoti 10 metų Daugėliškio pagrindinį iždinį dvarą kartu su Stanislavavo palivarku: 190 valstiečių kiemų, vieną vandens malūną, 8 smukles, degtinės varyklą, 192 dešimtines dirbamos žemės, 160 dešimtinių pievų, 20 dešimtinių  – po pastatais.

[[XIX a.]] daugelio Daugėliškio iždinio dvaro palivarkų priklausė Daugėliškio parapijai. Ceikiniuose, Vidiškėse, Rimšėje, Seniškyje, Kačergiškėje ir Paringyje buvo bažnyčios ar koplyčios, kurios aptarnaudavo aplink esančius kaimus, bet jos buvo tik Daugėliškio bažnyčios filijos  – filialai.

„Akt wizyt od bytych w Plebaniji Dowgieliszkiej 1820“ <ref>LMA biblioteka, F 11-45.</ref> pateikiamas išpažįstančių Romos katalikų tikėjimą parapijos žmonių skaičius  – 7635. Atskirai nurodoma, kad Daugėliškio parapijos teritorijoje dar gyvena 971 rusas sentikis ir 346 žydai. Iš viso parapijoje gyveno 8952 žmonės: apie 85 % katalikų, apie 11 % rusų sentikių ir apie 4 % žydų. Žydai daugiausia nuomojo smukles (karčemas) ir gyveno jose arba netoli jų. Apie Daugėliškį buvo apie 20 smuklių. Daugėliškio parapijoje visi gyvenusieji rusai buvo [[sentikiai]].

[[1886]]  m. [[žaibas]] sudegino bažnyčią.

Kada sunyko rūmai–tvirtovė, istoriniai šaltiniai nemini. Manoma, kad didelės įtakos turėjo XVIII a. pabaigos įvykiai. [[1795]]  m. žlugo Lietuvos–Lenkijos valstybė. Lietuva tapo didžiulės [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] atkampiu kraštu. Daugėliškį valdę kilmingieji didikai neteko įtakos.

[[XIX a.]] dvaro šeimininkai išsirinko patogesnę vietą, bet ne toje pačioje vietoje, o 3  km į šiaurę nuo miestelio, labai panašią į senąją  – taip pat daubos dugne, tik ne prie ežero, nes jau buvo nesvarbus gynybinis motyvas, o prie upelio, kuris galėtų sukti malūno ratą, užpildyti tvenkinius. Prie dvaro kūrėsi nauja gyvenvietė, pasisavinusi Daugėliškio vardą. [[1899]]  m. ten buvo pastatyta nauja [[Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčia|Šv. Joakimo ir Šv. Onos bažnyčia]], vietoje tos, kuri buvo sudegusi 1886  m. Ne toje pačioje vietoje ją statė esą todėl, jog parapija neturėjusi [[caras|caro]] valdžios leidimo statyti bažnyčią. Todėl teko pasirinkti vietą toliau nuo pagrindinio kelio, atseit toliau nuo valdžios akių. Ten iš kaimų nusikėlė žydai prekybininkai bei amatininkai. Išaugęs naujas miestelis pradėtas vadinti [[Naujasis Daugėliškis|Naujuoju Daugėliškiu]], o senasis miestelis imtas vadinti ''Senuoju Daugėliškiu'' arba ''Miesteliu''. Tuo metu iš Senojo į Naująjį Daugėliškį persikėlė mokykla, kuri čia tapo dviklase (5 skyrių). Bažnyčios persikėlimas paskatino Naujojo Daugėliškio augimą ir padėjo užmiršti Senąjį Daugėliškį.

[[1867]]  m. atidaryta rusiška liaudies (trijų skyrių) mokykla.<ref>Памэтная книжка Виленского учебного округа 1877 г.</ref> 1889/1890 mokslo metais joje mokėsi 71 berniukas ir 4 mergaitės (susirinkdavo iš visos parapijos). Dirbo vienas mokytojas. 1892/1893  m. m.  – 82 berniukai ir 4 mergaitės. Dirbo irgi vienas mokytojas.<ref>Памэтная книжка народныхъ училищь 1892/93 у. г.</ref>

[[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metais pro Senąjį Daugėliškį ėjo [[Vokietija|Vokietijos]] kariuomenės pafrontės siaurasis geležinkelis [[Ignalina]]  – Senasis Daugėliškis  – [[Tverečius]]  – [[Vidžiai]], aprūpinęs [[Daugpilis|Daugpilio]] frontą. Geležinkelis taip pat jungė Tverečiuje esantį fronto štabą ir pirmąsias fronto linijas su [[Mielagėnai]]s ir [[Salomianka]]. Jį statė tiek vokiečių belaisviai, tiek vietiniai gyventojai. Senajame Daugėliškyje prie geležinkelio vokiečiai buvo pasistatę lentpjūvę. Iš daubos apačios į lentpjūvę vamzdžiais buvo pumpuojamas vanduo. Vietiniai žmonės ir dabar stebisi: ko jie ant tų vamzdžių buvo užpylę, kad išarta žemė toje vietoje ir dabar  – juoda kaip derva. Vokiečiai ir siaurąjį geležinkelį, ir lentpjūvę pasitraukdami sunaikino.

Po [[I pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] Senojo Daugėliškio apylinkėse vyko lietuvių  – lenkų kovos. [[1920]]-–[[1939]]  m. kaip ir visas [[Vilniaus kraštas]] Senasis Daugėliškis buvo okupuotas lenkų. Tuo metu dar buvo likę apie 500 gyventojų. Lenkų okupacijos metu gyventojai laikėsi vieningai ir priešinosi okupacijai. Senajame Daugėliškyje buvo įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Tokie skyriai lenkų okupacijos metais apjungė didžiąją dalį lietuvių jaunimo, kuris švietėsi skyriuose, lavinosi, skaitė naudingas knygas, prenumeravo lietuviškus laikraščius, šaukė susirinkimus, ruošė paskaitas vakarus. Senojo Daugėliškio skyrius turėjo 52-60 narių. Pastatė medinį kryžių. Prie skyriaus veikė Jaunųjų ūkininkų kuopelė. Nariai prenumeravo lietuvišką spaudą. Skyrius uždarytas [[1936]] metų [[spalio 8]] dieną.

[[1923]]-–[[1939]]  m. veikė valdiška pradinė mokykla, buvo žydų maldos namai vadinami škala.

[[1932]]  m. [[rugsėjo 25]] d. Daugėliškis įėjo į istoriją kaip vieta, kurioje nusileido 20-tųjų '''Gordono Beneto oro balionų lenktynių''' nugalėtojai amerikiečiai Thomas G. W. Settle ir Winfield Bushnell. Pakilę iš [[Bazelis|Bazelio]] [[Šveicarija|Šveicarijoje]] jie per 41 val. 20 min nuskrido 1550  km ir pasiekė pasaulio rekordą. [[:en:Gordon Bennett Cup in ballooning|Gordono Beneto oro balionų lenktynės]] yra seniausios ir prestižiškiausios oro balionų lenktynės pasaulyje, prasidėjusios [[1906]]  m. [[Paryžius|Paryžiuje]] ir besitęsiančios iki šiol.

[[1940]]  m. ties Senuoju Daugėliškiu ėjo [[Lietuvos sienos|Lietuvos ir Baltarusijos laikinoji siena]] (Senasis Daugėliškis atiteko [[Baltarusija]]i). Salelė pateko į pasienio ruožą, todėl visi Salelės gyventojai buvo iškelti į Miestelį.

Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] kaimas liko nuošalėje kaip apleistas nykstantis kaimas. Nuo [[1941]]  m. priklausė [[Švenčionių apskritis|Švenčionių apskrities]] Daugėliškio valsčiui, buvo apylinkės centras, vėliau  – [[Ažušilė]]s apylinkei. Nuo [[1950]]  m.  – Ignalinos rajono apylinkės centras, vėliau priklausė Naujojo Daugėliškio apylinkei, dabar Naujojo Daugėliškio seniūnijai.

Apie [[1953]]  m. Senajame Daugėliškyje įsteigtas [[kolūkis]] „Lenino keliu“. Kolūkis nuskurdo, buvo reorganizuotas ir [[1964]]  m. kaimas buvo prijungtas prie Naujojo Daugėliškio [[Tarybinis ūkis|tarybinio ūkio]], kuriam priklausė iki šio tarybinio ūkio subyrėjimo.

[[1963]]  m. Senojo Daugėliškio kaimas elektrifikuotas.

[[2008]]  m. [[birželio 29]] d. atidengtas Čibirų pavardės akmuo.

[[2009]]  m. [[sausio 28]] d. įkurta Senojo Daugėliškio [[seniūnaitija]]. Ją sudaro [[Paringys|Paringio]], [[Grigiškė]]s, [[Cicėniškė]]s, [[Daniūnai (Ignalina)|Daniūnų]], [[Mikalavas (Ignalina)|Mikalavo]], [[Pajurgiškė]]s, Senojo Daugėliškio, [[Pekoriškė]]s, [[Kalviasalis|Kalviasalio]], [[Andrikavas|Andrikavo]], [[Kūtiškė]]s ir [[Baušiškė]]s kaimai (256 gyventojai).<ref>[[Ignalinos rajonas|Ignalinos rajono]] savivaldybės tarybos 2009  m. sausio 28 d. sprendimas Nr. T-396 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo į seniūnaitijas patvirtinimo“.</ref> Pirmuoju seniūnaičiu išrinktas Algirdas Cicėnas.

== Gyventojai ==

* Salelė  – taip vadinama pietinė kaimo dalis, įsikūrusi kalvoje stačiais šlaitais. Manoma, kad tai buvusi piliavietė, savo laiku galėjusi būti ir saloje. Likusi kaimo dalis vadinama Miesteliu.

* Niemčiakalnis. Važiuojant iš Senojo Daugėliškio ir pravažiavus kapines kelias eina į aukšta kalvą. Rytinėje kelio pusėje  – kalva su tarptautiniu įvaizdžiu  – Niemčiakalnis. Tačiau ji nesiejama nei su Pirmojo pasaulinio karo „germanais“ (taip buvo vadinami [[vokiečiai]]), nei su Antrojo pasaulinio karo vokiečiais. Vietovardis senas. Daugėliškėnų daugelio kartų kartotas. Niemčiakalnis  – atėjūnų iš Padauguvio kapinynas. Vietinių žmonių kalva kasinėta. Rasta daug žmonių kaulų. Jie labai stambūs. Ypač ilgi galūnių kaulai. Manoma, kad tai rinktinių karių palaikai. Pasakotojai teigia, jog Niemčiakalnis priglaudė narsiausių [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] karių palaikus. Apylinkės žmonės juos vadino „niemčiais“. Iš to kildinamas ir pakelės kalvos pavadinimas. Niemčiakalnis apylinkėse išsiskiria savo aukščiu. Kalvos aukštis aukščiausioje vietoje yra 241  m virš jūros lygio. Gali būti, kad ši kalva buvo ir vadinamuoju signaliniu kalnu  – prireikus nuo jo perduodavo pavojaus ženklą. Nuo Niemčiakalnio atsiveria labai gera apžvalga į [[Dauguva|Dauguvos]] upės pusę, už kurios buvo įsikūrę [[kalavijuočiai]]: plika akimi yra matoma [[Ignalinos atominė elektrinė]], esanti už 35  km, [[Visaginas|Visagino]] televizijos [[bokštas]] (32 km), [[Vidžiai|Vidžių]] bažnyčios stogas (23 km).

* žydų rabinas, mokslininkas ir istorikas [[Leon (Levi, Leib) Ovchinsky]] (1871 08 03  – 1941 07/08)

* Lonskaitė J. Daugėliškis  – dalis Aukštaitijos // Nauja vaga, 2000, rugs. 2 ;

* J. Gordon Vaeth They Sailed the Skies  – U. S. Navy Balloons And the Airship Program. Naval Institute Press, 2005, p. 84.;

* Čibiras P. Senasis Daugėliškis  – Čibirų giminės lopšys // Voruta, 1997, Nr. 5;

[[Kategorija:IgnalinosSenasis rajono gyvenvietėsDaugėliškis]]