'''Adomas Brėmenietis''' ({{la|Adamus Bremensis}}, g. apie [[1050]] m. – m. [[1081]] ar [[1085]] m. Brėmene) – viduramžių ([[XI a.]] antros pusės) vokiečių kronikininkas. Išgarsėjo savo veikalu „Hamburgo bažnyčios kronika“ (''Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum''), parašyta tarp [[1075]] ir [[1080]] m.▼
[[Vaizdas:Hamburgische Kirchengeschichte (Adam von Bremen) 004.png|thumb]]
▲'''Adomas Brėmenietis''' ({{la|Adamus Bremensis}}, g. apie [[1050]] m. – m. [[1081]] ar [[1085]] m. Brėmene) – viduramžių ([[XI a.]] antros pusės) vokiečių kronikininkas. Išgarsėjo savo veikalu „Hamburgo bažnyčios kronika“ (''Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum''), parašyta tarp [[1075]] ir [[1080]] m.
Apie patį Adomą Brėmenietį žinoma labai mažai, tik iš kronikos užuominų. Į [[Brėmenas|Brėmeną]] atvyko apie [[1066]]-–[[1067]] m. kur paskirtas katedros mokyklos magistru ir kanauninku. Po arkivyskupo [[Adalbertas Hamburgietis|Adalberto]] mirties pradėjo rašyti kroniką. Mirė Brėmene.
Savo veikale Adomas Brėmenietis rėmėsi antikos, ankstyvųjų viduramžių ir savo amžininkų raštais, pasakojimais. Prie veikalo dar buvo 186 paaiškinimai, iš kurių 141 parašė pats autorius, o kitus – perrašinėtojai. Pirmojoje knygoje aprašoma [[Hamburgas|Hamburgo]]-Brėmeno bažnyčios istorija ir misijos į šiaurę nuo [[788]] m. Antrojoje dalyje pasakojama apie Vokietijos istoriją tarp [[940]] ir [[1045]] m. Trečiojoje knygoje aprašomi arkivyskupo Adalberto aktai. Ketvirtojoje dalyje ''Descriptio insularum Aquilonis'' aprašomi [[vikingai|skandinavų]] papročiai ir krikščionių misijos į šiaurę, taip pat yra užuomina apie [[Vinlandas|Vinlandą]] (vikingų koloniją Amerikoje). Šioje dalyje taip pat minima prūsų gentis [[sembai]] – Adomas Brėmenietis juos aprašo kaip taikius, nevertinančius aukso, gyvenančius tarp pelkių, apsirengusius kailiais, garbinančius miškus ir šaltinius. Taip pat lygina [[getai|getus]] su prūsais, kad šie irgi geria [[kumysas|kumelių pieną]] su krauju. Apie [[kuršiai|kuršius]] rašo, kad jų namai pilni pranašautojų ir burtininkų<ref>„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 188-192188–192 psl.</ref>.
