Pontormas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pontormas nusisuko nuo Aukštojo Renesanso principų, gražino į dailę planimetrinį vaizdavimą ir [[gotika|gotikinio]] stiliaus apraiškas. Žymiausiame jo darbe „Nuėmimas nuo kryžiaus“ ([[1525]]-28), pvz., paveikslo erdvė perpildyta žmonių figūromis, eliminuota [[perspektyva]], kuri buvo neatsiejama nuo Aukštojo Renesanso dailės. Paveikslo veikėjai kojomis neliečia žemės, be figūrų nėra jokių kitų detalių, netgi kryžiaus. [[Kristus|Kristų]] prilaikantys [[Cherubinas|cherubinai]] linksta nuo nesamos naštos, o paties Kristaus kūnas net ir nepaženklintas jokiu kančios ženklu. Įtampos zona perkelta į paveikslo viduryje atsiveriančią tuščią erdvę iš kurios tarsi krenta scenos veikėjai.

[[Giorgio Vasari]], buvęs tuo metu konkuruojančios dailės mokyklos atstovu, griežtai pasisako, kad nesupranta Pontormo. Pvz., kritikuoja už tai, kad jis vaizduoja [[Dievas Tėvas|Dievą Tėvą]] prie Kristaus kojų, evangelistus - nuogus su knygomis rankose ir, apskritai, kompozicinius Pontormo sumanymus. Pontormas beveik visiškai nusikrato tradicinių religinių scenų vaizdavimo normų. Paveiksle „Šv. Juozapas Egipte“ gana akivaizdžiai vaizduojama Pontormo laikų [[Italija]]. Paveiksle „Madona su kūdikiu ir Šv. Jonu“ (apie [[1525]]) vaikai bando kažką parodyti žiūrovui, o kitame Madonos paveiksle (apie [[1528]]) jų veiduose atsispindi suaugusiųjų išgyvenimai, kai pati Madona tarsi glaudžiasi prie jų ieškodama šilumos.