Fatimidų kalifatas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Idioma-bot (aptarimas | indėlis)
S r2.6.3) (robotas Pridedama: en:Fatimid Caliphate
Eilutė 36:
 
Dinastija yra svarbi ir Islamo religijos istorijoje. Fatimidai kai kurių Islamo atmainų yra laikomi paskutiniąja, ketvirtąja [[Kalifas|kalifų]] dinastija (po [[Rašidunai|Rašidunų]], [[Omejadai|Omejadų]] ir [[Abasidai|Abasidų]]). Taip pat tarp [[izmailitai|izmailitų]] jie laikomi šventaisiais [[imamas|imamais]].
 
== Raida ==
=== Ekspansija ===
Dinastijos įkūrėjas buvo [[Abdula al-Mahdi]], kuris savo galią konsolidavo tarp berberų [[Kutamai|kutamų]], kurie gyveno dabartiniame pajūrio [[Alžyras|Alžyre]] ir priklausė didesnei [[sanhadži]] konfederacijai. Al-Mahdi berberų tarpe platino [[šiizmas|šiitų islamą]], virsdamas jų tarpe dvasiniu lyderiu. 909  m. jis nukariavo Abasdidų vasalų [[Aglabidai|Aglabidų]] valdas (dab. [[Tunisas]] ir Alžyras), įkūrė ten naują miestą [[Mahdija (Tunisas)|Mahdiją]] ir savo dinastiją. Siekdamas legitimuoti valdžią, al-Mahdi pasiskelbė [[Mahometas|Mahometo]] dukters Fatimos ir jos vyro [[Ali]] palikuonimi. Iš to ir kilo dinastijos pavadinimas.
[[vaizdasVaizdas:Al-Azhar (inside) 2006.jpg|thumb|left|Fatimidų statyta Al-Ažaro mečetė Kaire]]
Iš karto po įsitvirtinimo Ifrikijoje, al-Mahdi naudodamasis berberų karine galia, tęsė užkariavimus į aplinkines teritorijas Afrikoje. Nukariavęs Aglabidus, nukariavo [[Idrisidai|Idrisidų]] sritis, taip pajungdamas visą [[Magrebas|Magrebą]] (Maroką, Alžyrą, Tunisą ir vakarinę Libiją). Valdant ketvirtajam Fatimidų valdovui [[Al-Muizas|al-Muizui]], berberų armijos įsiveržė į [[Ikšididai|Ikšididų]] valdomą Egiptą ir jį prijungė. 969  m. al-Muizas Nilo slėnyje įkūrė naują miestą, kurį pavadino [[Kairas|Kairu]]. Netrukus jo armija įžengė į Aziją, kur nukariavo [[Palestina|Palestiną]], [[Hidžazas|Hidžazą]], trumpam užgrobė Abasidų sostinę [[Bagdadas|Bagdadą]].
 
Po šių užkariavimų, Egiptas ir Kairas tapo Fatimidų imperijos kultūriniu ir politiniu centru. Imperija driekėsi per visą Šiaurės Afriką, apėmė [[Levantas|Levantą]] ir kurį laiką valdė Maltą, Siciliją ir pietinę Italiją. Imperijai buvo būdinga ypatinga tolerancija: nors valdančioji dinastija išpažino šiizmą, valstybinius postus galėjo užimti kitų islamo atmainų, pvz. sunitų atstovai. Buvo toleruojamos ir neislamiškos tautos - – [[koptai]], [[žydai]] ir pan.
 
Imperijos armija, iš pradžių berberiška, ilgainiui tapo daugiaetninė, į ją priimant įvairių tautų atstovus ir išnaudojant geriausias skirtingų etninių grupių savybes. Berberai buvo išnaujami kaip lengvoji [[kavalerija]], [[tiurkai]] - – kaip lankininkai ar sunkioji kavalerija ([[mameliukai]]), o juodaodžiai, sirai bei arabai - – kaip [[pėstininkai]].
Po šių užkariavimų, Egiptas ir Kairas tapo Fatimidų imperijos kultūriniu ir politiniu centru. Imperija driekėsi per visą Šiaurės Afriką, apėmė [[Levantas|Levantą]] ir kurį laiką valdė Maltą, Siciliją ir pietinę Italiją. Imperijai buvo būdinga ypatinga tolerancija: nors valdančioji dinastija išpažino šiizmą, valstybinius postus galėjo užimti kitų islamo atmainų, pvz. sunitų atstovai. Buvo toleruojamos ir neislamiškos tautos - [[koptai]], [[žydai]] ir pan.
 
=== Nuosilpis ===
Imperijos armija, iš pradžių berberiška, ilgainiui tapo daugiaetninė, į ją priimant įvairių tautų atstovus ir išnaudojant geriausias skirtingų etninių grupių savybes. Berberai buvo išnaujami kaip lengvoji [[kavalerija]], [[tiurkai]] - kaip lankininkai ar sunkioji kavalerija ([[mameliukai]]), o juodaodžiai, sirai bei arabai - kaip [[pėstininkai]].
Jau nuo XI a. pradžios didelėje imperijoje prasidėjo irimo procesai. Perkėlus politinį centrą į Egiptą, linko menkai kontroliuojamos rytinės imperijos sritys, kur paskirti valdyti vietininkai [[Ziridai]]. 1049  m. šie paskelbė nepriklausomybę nuo Fatimidų, perėmė [[sunizmas|sunizmą]] kaip pagrindinę religiją ir pripažino Bagdado Abasidus kaip tikruosius kalifus. Dėl to Fatimidai iš Egipto pasiuntė [[beduinai|beduinų]] Abu Hilali genties armiją. Nors šie nusiaubė Ziridų kraštus, Magrebas niekuomet nebesugrįžo Fatimidams. Tuo pat metu šiaurė rytinėse provincijose imperiją siaubė [[Seldžiukai]] ir [[Kryžiaus žygiai|krikščionys]], kurie nukariavo Azijines valdas. Tai lėmė, kad galiausiai Fatimidų imperija apsiribojo tik Nilo slėniu.
===Nuosilpis===
Jau nuo XI a. pradžios didelėje imperijoje prasidėjo irimo procesai. Perkėlus politinį centrą į Egiptą, linko menkai kontroliuojamos rytinės imperijos sritys, kur paskirti valdyti vietininkai [[Ziridai]]. 1049 m. šie paskelbė nepriklausomybę nuo Fatimidų, perėmė [[sunizmas|sunizmą]] kaip pagrindinę religiją ir pripažino Bagdado Abasidus kaip tikruosius kalifus. Dėl to Fatimidai iš Egipto pasiuntė [[beduinai|beduinų]] Abu Hilali genties armiją. Nors šie nusiaubė Ziridų kraštus, Magrebas niekuomet nebesugrįžo Fatimidams. Tuo pat metu šiaurė rytinėse provincijose imperiją siaubė [[Seldžiukai]] ir [[Kryžiaus žygiai|krikščionys]], kurie nukariavo Azijines valdas. Tai lėmė, kad galiausiai Fatimidų imperija apsiribojo tik Nilo slėniu.
 
Didėjanti armijos reikšmė šalies gyvenime, o taip pat etninė armijos įvairovė jau XI a. ėmė kelti rimtų problemų imperijos vidiniam gyvenimui. Susiformavo etniniu pagrindu formuojamos karinės grupuotės, pradėjusios kovoti tarpusavyje. Tarp jų svarbiausios buvo juodaodžių, mameliukų ir berberų grupuotės. Apie 1060  m. etninės įtampos Kalifate ypač išaugo, ką nulėmė ir sunki šalies ekonominė padėtis, kilusi dėl sausrų ir kitų gamtinių nelaimių. Tai peraugo į pilietinį grupuočių karą.
 
1072  m. kalifas [[Maadas al-Mustansiras]], norėdamas sustabdyti karą, į sostinę pasikvietė gabų karvedį, [[armėnai|armėnų]] kilmės Palestinos vietininką [[Badras al-Džamalis|Badrą al-Džamalį]]. Šiam pavyko sustabdyti pilietinį karą, už ką jis buvo paskirtas kariniu viziriu. Tai buvo naujai įsteigtas postas, ir ilgainiui kariniams viziriams pavyko įsigalėti šalies politikoje, paverčiant kalifus tik nominaliais valdovais. Tokiai sistemai pavyko išsilaikyti dar beveik šimtą metų.
 
Paskutiniaisiais Fatimidų dinastijos gyvavimo metais kariniai viziriai įsitraukė į karą tarp tiurkų [[Zengidai|Zengidų]] ir krikščionių [[Jeruzalės karalystė]]s. Krikščionims siekiant įsigalėti Egipte, vizirio sūnus Chalilis pasikvietė į pagalbą Zengidus. Su Zengido [[Nur ad-Dinas|Nur ad-Dino]] pagalba krikščionis pavyko išvyti, tačiau karinio vizirio postą 1169  m. užėmė Nur ad-Dino generolas [[Širkuhas]]. Šias teritorijas [[1171]]  m. paveldėjo Širkuho sūnus [[Saladinas]], kuris įkūrė [[Ajubidai|Ajubidų dinastiją]].
 
== Valdovai ==
{{Egipto istorija}}
* [[Abdula al-Mahdi]] (''Abū Muḥammad ʻAbdu l-Lāh (ʻUbaydu l-Lāh) al-Mahdī bi'llāhbi’llāh'') (909-934909–934);
* [[Muhamadas al-Kaimas]] (''Abū l-Qāsim Muḥammad al-Qā'im bi-Amr Allāh'') (934-946934–946);
* [[Ismailis al-Mansuras]] (''Abū Ṭāhir Ismā'il al-Manṣūr bi-llāh'') (946-953946–953);
* [[Maadas al-Muizas]] (''Abū Tamīm Ma'addMa’add al-Mu'izzMu’izz li-Dīn Allāh'') (953-975953–975);
* [[Abu Mansuras Nizaras al-Azizas]] (''Abū Manṣūr Nizār al-'Azīz bi-llāh'') (975-996975–996);
* [[Al-Hakimas]] (''Abū 'Alī al-Manṣūr al-Ḥākim bi-Amr Allāh'') (996-1021996–1021);
* [[Ali az-Zahiras]] (''Abū'l-Ḥasan 'Alī al-Ẓāhir li-I'zāzI’zāz Dīn Allāh'') (1021–1036);
* [[Maadas al-Mustansiras]] (''Abū Tamīm Ma'addMa’add al-Mustanṣir bi-llāh'') (1036–1094);
* [[Ahmadas al-Mustalis]] (''al-Musta'līMusta’lī bi-llāh'') (1094–1101);
* [[Mansuras al-Amiras]] (''al-Āmir bi-Aḥkām Allāh'') (1101–1130);
* [[Al-Hafizas]] (''Abd al-Majīd al-Ḥāfiẓ'') (1130–1149)