Fra Filippo Lippi: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

'''Fra Filippo Lippi''' arba '''Lippo Lippi''' (tikr. ''Filippo di Tommaso Lippi'', apie [[1406]]–[[1469]] m. [[spalio 8]]-10 d.) – [[Italija|italų]] [[XV amžius|XV a.]] Ankstyvojo [[Renesansas|Renesanso]] dailininkas iš [[Florencija|Florencijos]]. Tarp svarbiausių jo darbų romantiški madonų atvaizdai ir [[freska|freskos]] [[Prato katedra|Prato]] ir [[Spoleto katedra|Spoleto]] katedrose.

 

Filipas di Tomasas Lipis gimė apie [[1406]] m. [[Florencija|Florencijoje]] skurdžioje ir gausioje šeimoje. Tėvas Tommaso ir motina Antonia greitu laiku mirė palikdami Filipą našlaičiu. Būsimą dailininką prižiūrėjo teta Lapaccia, tačiau kuri greitu laiku terado Filipui ir jo broliui tik vienintelę išeitį - įtaisyti juos [[vienuolynas|vienuolyne]]. Apie 1414 m. Filipas jau buvo priskirtas [[karmelitai|karmelitų]] vienuolyne Santa Maria del Carmine, o įžadus priėmė [[1421]] m. [[liepos 8]] d. Giorgio Vasari liudijimu Filipas buvo prastas vienuolis, jo nedomino mokslai, o labiau pramogos ir paišymai ant vienuolyno knygų. Esą vienuolyno vyresnysis galų gale nusprendė leisti Filipui realizuoti save tapyboje ir čia būsimasis dailininkas negalėjo surasti geresnio pavyzdžio kaip to paties vienuolyno [[Brankači koplyčia|Brankači koplyčioje]] buvę vieni reikšmingiausių [[Italija|italų]] [[Renesansas|Renesanso]] dailės darbai - [[Masaccio|Mazačo]] freskos. Pirmieji Filipo darbai vienuolyne išlikę tik menkais fragmentais.

 

Apie [[1424]] m. Fra Filipas Lipis metė vienuolyną (''fra'' - liet. „brolis“), tačiau, panašu, nebuvo atleistas nuo įžadų. Filipo buvimas dokumentuotas tuo metu [[Pistoja|Pistojoje]] ir [[Siena (miestas)|Sienoje]]. [[1426]] m. pabuvojo [[Pratas|Prate]], po ko persikraustė į [[Florencija|Florenciją]]. Čia apie [[1431]] m. datuotas pirmas reikšmingas darbas - „Madonna Trivulzio“ savo buvusio vienuolyno Santa Maria del Carmine bažnyčioje. Apie [[1434]] m. dirbo [[Paduja|Padujoje]]. Po to seka nežinomas laikotarpis, kurį [[Giorgio Vasari]] aprašo taip: esą su valtimi išplaukusį dailininką kartu su draugais užpuolė [[piratai]] ir visus pavertė vergais. Esą dailininkas sugebėjo pelnyti piratų vado malonę anglies gabaliuku nupiešęs šiojo atvaizdą. Po to esą Filipas nupiešė piratų vadui ir kitų, spalvotų darbų, bei buvo paleistas prie [[Neapolis|Neapolio]] po 18 mėn. vergijos. Sunku pasakyti kiek tikroviška ši istorija ir, ar apskritai nėra tik [[Giorgio Vasari]] prasimanymas.

 

[[1437]] m. datuotas Florencijos [[arkivyskupas|arkivyskupo]] užsakymas - paveikslas „Marija soste su kūdikiu“, kuris Filipo Lipio nupieštas Mazačo maniera. Maždaug tuo metu, greičiausiai, Fra Filipas Lipis susipažino ir su [[Fra Angelico|Fra Andželiko]] darbais, kurio įtaka pradeda jaustis Filipo darbuose. Tuo metu dailininkas pradėjo mėgautis įtakingų Florencijos bankininkų [[Medičiai|Medičių]] globa. Florencijoje dailininkas atliko eilę darbų religinėmis temomis bažnyčioms ir klierikų užsakymams. Šiuose darbuose persipina Mazačo ir Fra Andželiko įtakos, kaip „Marijos karūnavime“ ir „Gerojoje naujienoje“. Augantį dailininko autoritetą rodo [[1452]] m. užsakymas [[Pratas|Prato]] miesto katedroje, kuris buvo iš pradžių siūlytas Fra Andželikui. [[Prato katedra|Prato katedroje]] iki [[1465]] m. Fra Filipas Lipis sukurs iš tiesų aukštos klasės subrendusio kūrėjo freskas Šv. Stepono ir Šv. Jono evangelisto gyvenimų motyvais.

 

Tačiau apie [[1456]] m. dailininkas dar spės susikompromituoti meilės nuotykiu su Lucrezia Buti, kuri, manoma, buvo kilmingos šeimos duktė, patikėta vienuolyno globai ir auklėjimui. Pasak [[Giorgio Vasari]] dailininkas ją buvo jėga pasigrobęs ir uždaręs savo namuose. Su Lucrezia Buti Filipas susilauks dviejų vaikų: [[1457]] m. sūnaus [[Filippino Lippi|Filipino]] (būsimo irgi garsaus Renesanso dailės meistro) ir [[1465]] m. duktės Alesandros. Šiuo laikotarpiu Filipo talentas pasiekia viršūnę. Be Prato katedros freskų sukurti patys geriausi darbai kaip „Madona su kūdikiu ir 2 angelai“, „Madona miške“ ([[Paveikslų galerija Berlyne|Berlyno]] ir [[Uficių galerija|Uficių]] variantai), „Bartolinio tondo“. Nors dailininkas tuo metu nestokojo pajamų, tačiau dėl įvairių nuotykių ir išlaidavimo buvo beveik skurdžius.