|
Stygų teorijos tyrinėjimai parodė, kad ši teorija reikalauja ne tik stygų, bet ir [[Brana|branų]] - aukštesnių dimensijų objektų (angl. vadinamų ''brane'').
Nuo pat stygų teorijos kaip dvigubo rezonanso modelio, aprašančio stipriai sąveikaujančius hadronus kaip stygas, gimimo, sąvoka ,,Stygų teorija” pasikeitė įtraukdama bet kokią susijusią superstygų teorijų grupę ir jas suvienydama. Viena bendra šių teorijų savybė yra [[Holografinis principas]]. Stygų teorija gali turėti daug formuluočių, kurių kiekviena turi skirtingą matematinę struktūrą ir kekvienakiekviena geriausiai aprašo skirtingas fizikines sąlygas. Tačiau bendri principai visoms teorijoms, abipusiškas nuoseklumas ir faktas, kad kai kurios iš jų gali paaiškinti standartinį dalelių fizikos modelį, daugeliui fizikųmokslininkų leido tikėti, kad teorija yra teisingas fundamentalus gamtos aprašymas. Tačiau svarbiausia, kad stygų teorija pirmiausiayra pagrindinė kandidatė tapti Visko Teorija (TOE) – teorija, kuri tvarkinga matematine sistema aparašytų visas sąveikas ir materiją. Tokia teorija dar vadinama [[M teorija]].
Daug šios teorijos priešininkų kritikuoja stygų teoriją, nes ji dar nedavė kiekybinių eksperimentinių rezultatų. Kaip ir visos kitos [[kvantinė gravitacija|kvantinės gravitacijos]] teorijos, ši taitaip pat nurodo, kad tiesioginis eksperimentinis teorijos tikrinimas reikalautų neįmanomai brangių inžinerijos žygdarbių ir išradimų. Jei ir yra griežtų netiesioginių teorijos testų, jie dar nežinomi.
Stygų teorija yra daugybės fizikų dėmesio centras, nes ji reikalauja naujų matematinių ir fizikinių idėjų, kurios būtų sujungtos su labai skirtingomis matematinėmis formuluotėmis. Viena iš viską apimančių idėjų yra 11 dimensijų M teorija, reikalaujanti, kad erdvėlaikis turėtų 11 dimensijų - kitaip nei mums įprastos trys erdvės ir viena laiko dimensija. Originalios stygų teorijos nuo 1980 metų aprašo specialias M teorijos sąlygas, kur 11-oji dimensija yra kompaktifikuota (labai mažatrumpa linija ar mažo spindulio apskritimas) ir, jei tokios formuluotės yra laikomos fundamentaliomis, tada stygų teorija reikalauja 10-ies dimensijų. Tačiau teorija aprašo ir mums įprastą visatą su keturmačiu erdvėlaikiu ir atvejus, kur koordinatė 10-matėje erdvėje aprašomaapibrėžiama ne realiais skaičiais, o visai kitokio tipo matematiniais dydžiais. Taigi, erdvėlaikio sąvokos supratimas stygų teorijoje nėra fiksuotas tam tikra sąvoka: erdvėlaikis geriausiai suprantamas kaip esantis skirtingas skirtingose sąlygose.
Stygų teorija įtraukia ir bendresnius nei stygos objektus, vadinamus [[Brana|Branomis]] (sutrumpinimas iš ,,membranų"). Ši sąvoka įtraukiaapima skirtingų objektų įvairovę - D-branas, juodas p-branas, Neveu- Švarco 5-mates branas. Tai yra išplėsti objektai, krūvio šaltiniai, vektorinio potencialo elektromagnetinio lauko diferencialinės formos apibendrinimams. Šie objektai yra susiję vieni su kitais [[Stygų dvilypumas|dvilypumų]] įvairove. [[Juodoji skylė|Juodosios skylės]] tipo p-branos yra identifikuojamos su [[D-Brana|D branomis]], kurios yra stygų galiniai taškai, o toks identifikavimas vadinamas Kalibraciniu-kalibraciniu gravitacijos dualumu (angl.- Gauge-gravity duality). Tokio ekvivalentiškumo tyrimas leido naujai pažvelgti į [[Kvantinė chromodinamika|Kvantinę Chromodinamikąchromodinamiką]].
Stygų teorijoje [[Elektronas|elektronai]] ir [[Kvarkas|kvarkai atomo viduje]] yra ne taškiniai objektai, o viendimensinės stygos. šiosŠios stygos gali judėti ar vibruoti taip skurdamossukurdamos skirtingas stebimas daleles su skirtingu [[Aromatas (fizika)|aromatu]], [[Krūvis|krūviu]], [[Masė|mase]] ar [[Sukinys|sukiniu]]. Stygos sudaro uždaras kilpas ir kartais paviršius, vadinamus D-branomis, kurie gali atsidaryti į viendimensines linijas. Stygos galiniai taškai gali prasiskverbti pro D-braną.
Stygų teorija yra gravitacijos teorija, [[Bendroji Reliatyvumoreliatyvumo teorija|Bendrosios Reliatyvumoreliatyvumo Teorijosteorijos]] (BRT) plėtotė ir klasikinė stygų ir branų interpretacija teigianti, kad tai yra kvantmechaniškai vibruojančios, turinčios krūvį išplėstos juodosios skylės. Viską apimantis fizikinis ,,žvilgsnis” už stygos teorijos yra Holografinis principas, kuris sako, kad juodosios skylės paviršiaus svyravimų apibrėžimas taipogi turi aprašyti ir aplink ją esantį erdvėlaikį. Holografija reikalauja, kad mažų dimensijų teorija, aprašanti horizonto fliuktuacijas, baigsis aprašydama viską, kas gali kristi į bet ką. Todėl juodosios skylės horizonto teorija yraturėtų būti visko teorija (TOE).
Randant bent vieną pilną holografinį aprašymą, pirmumas atrodo kaip ilga sąskaita, nes turi būti atsietas nelokalus kvantinės gravitacijos aprašymas. Stygų teorijoje yra ne vienas toks aprašymas, jų yra net keletas, kurių kiekvienas aprašo horizontų su skirtingais krūviais ir dimensijomis fliuktuacijas ir visus juos kartu pritaiko. Taigi, tie patys fizikiniai objektai ir sąveikos gali būti aprašomi viendimensinių juodųjų skylių horizontų fliuktuacijomis, arba taškiniais horizontais. Faktas, kad tokie skirtingi aprašymai aprašo tą pačią fiziką yra įrodymas, kad stygų teorija yra nuosekli.
Paprastos astronominės juodosios skylės neturi tinkamo holografinio aprašymo, nes turi [[Hokingo spinduliavimas|Hokingo temperatūrą]] . Stygų teorija formuluojama šaltoms juodosioms skylėms, kurios turi tokį didelį krūvį, koks tik įmanomas. Pirmoji parašyta holografinė teorija aprašė viendimensinių stygų sklaidą, mažas vibruojančio horizonto, įkraunamo dvejeto formos vektoriniu potencialu, kilpas. Šis potencialas padaro juodąją skylę vienmate linija. Šios linijos horizonto fliuktuacijos aprašo visą materiją, taigi, kiekviena elementari dalelė gali būti aprašoma kaip stygos ar kilpos (ar net jos dalies) svyravimo moda. Stygos ilgis yra apytiksliai lygus [[Planko parametrai|Planko ilgiui]], bet gali būti ir ženkliai didesnis, kai stygos silpnai sąveikauja.
== Teorijos ==
|
